„Mes, idiotai, jais patikėjome. Jaučiuosi lyg būčiau Bado žaidynėse“

Kremliaus karas Ukrainoje tęsiasi jau daugiau kaip trejus su puse metų. Į frontą buvo pasiųsta apie pusę milijono mobilizuotų Rusijos civilių. Daugumai jų buvo pasakyta, kad keliauja tik trumpam, tačiau (jeigu išgyveno) jie tebėra ten iki šiol.

Su mobilizuotais rusų kariais, pačioje karo pradžioje, kalbėjosi nepriklausomo Rusijos portalo „Verstka“ žurnalistės Olesia Gerasimenko ir Anastasija Korotkova. Nė vienas veteranas nesutiko kalbėti savo vardu, nes baiminasi vadovybės represijų. Nors dauguma jų netiki, kad apskritai išgyvens šį karo košmarą.

Mobilizuotieji turėjo tik saugoti sandėlius

„Kai gavome šaukimą, mums pasakė, kad pusę metų saugosime sandėlius pasienyje. O mes, idiotai, patikėjome. Tai mūsų kaltė. Skaudi pamoka“, – leidiniui pasakojo vienas mobilizuotas karys.

Civiliniame gyvenime jis buvo išėjęs į pensiją policininkas. Fronte jo lūkesčiai greitai subliuško, jis buvo „sugrąžintas į realybę“.

„Dabar noriu tik vieno – grįžti namo gyvas. Nesijaučiu patriotu ir neskubu užkariauti Ukrainos. Patriotų čia nedaug. Visi tik nori sugrįžti namo“, – sako buvęs policininkas.

„Nesame laikomi žmonėmis“

Rusijos „specialioji karinė operacija“ Ukrainoje turėjo būti „lengva, greita ir maloni“. Plane buvo numatyta, kad per kelias dienas visa šalis bus užimta, o Rusija įves naują tvarką. Tačiau 2022 m. rudenį Kremliaus puolimas žlugo ir tapo aišku, kad šis karas greitai nesibaigs. Kai kurie jame dalyvauja jau daugiau nei trejus metus.

„Aukšto rango pareigūnams tai nė motais. Tiesiog susitaikėme su tuo, kad nesame laikomi žmonėmis. Mėsa neturėtų turėti savo nuomonės“, – sako karys.

Veteranas pasakoja, kaip 2022 m. buvo pasiųstas į pėstininkų batalioną, „pusiau sudarytą iš nusikaltėlių, pasirašiusių kontraktą“. Kareiviai gėrė ir spėliojo, kad buvęs policininkas ilgai neišgyvens. Tačiau jam pasisekė – jis buvo perkeltas giliau į užnugarį ir dabar dirba vairuotoju.

Išrinkti ir pasiųsti į skerdyklą

Kitas veteranas, anksčiau buvęs mikroautobuso vairuotojas, turėjo daugiau laimės – jis niekada nepateko į frontą. Neseniai pasirašė kontraktą, kuris įpareigoja jį ilgesniam tarnybos laikui. Tie, kurie to nepadaro, pirmiausia siunčiami į „mėsos atakas“. Jų išgyvenimo galimybės beveik lygios nuliui.

„Noriu, kad tai baigtųsi. Jaučiuosi kaip Bado žaidynėse. Galiausiai buvome išrinkti ir visų sutikimu pasiųsti į skerdyklą, o visi kiti sėdi namuose, mylisi su moterimis, važiuoja atostogų, geria alų baruose ir dėl nieko nesuka galvos. O mums viskas uždrausta: nuo apsipirkimo iki alkoholio“, – sako buvęs mikroautobuso vairuotojas.

Veteranai, jau keletą metų esantys kare, pamažu praranda viltį, kad grįš gyvi. Jie prisipažįsta, kad pirmaisiais karo metais jų artimieji rengė protestus ir mitingus, reikalaudami konkrečių terminų, kada kariai bus paleisti iš tarnybos. Vėliau viskas visiškai nutilo, o dabar jų niekas nebeprisimena.

„Gal turėtume pradėti kelti triukšmą, kad vėl apie mus prisimintų? Nes kol kas mūsų valdžia apie tai nekalbės – jie tiesiog sėdi prispaudę užpakalius“, – rašo Rusijos „specialiosios karinės operacijos“ veteranai pokalbyje su „Verstka“ vienoje iš žinučių programėlių.