NATO pilotai turėjo teisę numušti Rusijos MiG-31 lėktuvus Estijos danguje (Video)

– Jei tada jums būtų pasakyta, kad po 30 metų visos pasaulio armijos bus nepajėgios neutralizuoti kovinių sistemų, tokių kaip dronai, kurie, palyginti su klasikiniais ginklais, yra daug kartų pigesni, jūs tikriausiai visai nebūtumėte patikėję?

– Reikalas tas, kad kas kelis dešimtmečius įvyksta tam tikras kokybinis šuolis. Dronų atsiradimas visiškai pakeitė karo pobūdį. Tai susiję ne tik su aviacija.

@widget type=reference id=460

Pažvelkime į tankų techniką. Atkreipkite dėmesį, kad dabar ji praktiškai nenaudojama pagal paskirtį, nes nuo Pirmojo pasaulinio karo visų tipų tankai buvo šarvai, skirti šaulių ir artilerijos ginklams. Jei pažvelgsime į T-34, pamatysime klasikinę kompoziciją, kuri išliko nuo Pirmojo pasaulinio karo. Pirmiausia tai priekiniai šarvai, nes iš pradžių tankai susidurdavo dvikovos situacijoje. Vėliau atsirado raketiniai ginklai, ir paaiškėjo, kad tanko viršutinė pusė nėra apsaugota. Prieštankiniai reaktyviniai raketiniai sviediniai puola tanką iš viršaus, nes viršuje yra labiausiai neapsaugota vieta.

https://www.youtube.com/watch?v=VOckoCL65eA

Todėl paskutinis tankų patobulinimas – tai dinaminė viršutinės dalies apsauga. Kumuliacinis sviedinys pramuša labai stiprų šarvą. Bet atsirado dronai. Jie atsirado tik per pastaruosius 10–15 metų.

– Tuomet visi svajojo, kad su jais bus galima užsisakyti picą…

— Pamenu, kad pirmąjį droną pamačiau Maskvoje „Gorbuškoje“ (Gorbunovo kultūros namai. — Republic). Tuomet aš reguliariai lankydavausi knygų mugėje „Olimpijskij“, kur buvo galima nusipirkti bet kokių knygų, ir „Gorbuška“, kur buvo galima nusipirkti bet kokios muzikos, elektronikos ir kt. Vieną kartą ten pamačiau, kaip dronas paleidžiamas tiesiai patalpoje. Pamenu, kad tai mane labai nustebino. Iš pradžių tai buvo tiesiog įdomybė, nes tuomet šie dronai dar neturėjo kamerų. O vėliau žaislas tapo skraidančia vaizdo kamera. Pasirodė elektronika, leidžianti perduoti vaizdo signalą geru kanalu, atsirado normalios matricos…

– Save gerbiantys žiniasklaidos atstovai skubėjo išleisti pinigus tam, kad galėtų filmuoti „nesutinkančius“ iš viršaus…

– Taip. Ir aš nusipirkau pirmąjį „Mavic Pro“ (DJI Mavic Pro – pirmasis kompaktiškas sulankstomas DJI dronas, išleistas 2016 m. – Republic). Nusipirkau, ir paaiškėjo, kad jo skrydžio aukštis programiškai ribojamas iki 300–400 metrų. Bet šį apribojimą pašalinus, o tai čia iš karto išmoko daryti ir už nedidelę sumą darė Maskvoje, skrydžio aukštis siekė jau 4 kilometrus ir daugiau. Be to, jis jau tada pakeldavo 2 litrų butelį kolos. Ir tai jis galėjo daryti net žiemos sąlygomis. 2 litrai kolos – tai 2 kilogramai naudingos apkrovos, kurią galima be trukdžių numesti už kelių kilometrų nuo paleidimo vietos. Nuo to momento viskas ir prasidėjo. Paaiškėjo, kad dronas, kainuojantis pusantro–du tūkstančius dolerių, pakrautas kumuliaciniu sprogmeniu, gali sunaikinti milijonus dolerių kainuojančią techniką. Taip, ne iš pirmo karto, bet iš penkto-dešimto – tikrai.

– Mes visa tai po 2022 m. vasario 24 d. stebime beveik realiu laiku „Telegram“ kanaluose…

– Taip. Bet jei kalbame apie dronų vaidmenį karo reikaluose, kaip jie pakeitė karą, reikia remtis Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktu. Būtent ten visi pirmą kartą pamatė Turkijos „Bayraktar“ dronų panaudojimą karo veiksmuose.

„Bayraktar“ yra nepilotuojamas lėktuvas, tačiau jis iš esmės pakeitė karo veiksmų pobūdį. Tapo akivaizdu, kad ši ginklų sistema gali perkrauti priešo oro gynybos sistemas. Prisiminkime 2022 metus. Ukrainos karo kontekste iš pradžių buvo kalbama būtent apie „Bayraktar“. Jei pažiūrėsime, kam tuomet buvo renkami pinigai Ukrainai padėti, tai būtent „Bayraktarams“. „Bayraktar“ vis dėlto yra brangus aparatas. Tai dešimtys tūkstančių dolerių. Juk tai lėktuvas.

„Mavic“ tipo dronai iš pradžių atliko žvalgybos, taikinių nustatymo funkcijas. Jį įkrauni, jis pakyla, apžiūri ir grįžta. Vėl jį įkrauni. Tačiau labai greitai atsirado vienkartiniai FPV dronai, savižudžiai, kurie skrenda į vieną pusę su sprogmenų kroviniu. Čia situacija radikaliai pasikeitė. Dėl jų pigumo jie faktiškai pakeitė visą karo pobūdį.

Atkreipkite dėmesį, kad dabar faktiškai nėra klasikinės fronto linijos. Dabar tarp kariuomenių yra pilka zona, per kurią galima šaudyti. Jos plotis yra 10–20 kilometrų. Tai reiškia, kad nebėra artimosios užnugario zonos. Jos nėra abiejose pusėse. Dronų dėl jų pigumo tapo tiek daug, kad dabar vienam pėstininkui tenka 2–3 dronai. Dabar tapo neįmanoma sukurti technikos grupę užnugaryje, kad būtų galima prasiveržti į priekį. Daugiausia, ką galima padaryti, tai organizuoti 2–3 šarvuočius. Tai jau laikoma grupe. Šimtus tankų, kaip buvo Didžiojo Tėvynės karo metu, pavyzdžiui, prie Prochorovkos, jau neįmanoma surinkti. Sakoma: „Tankų kolona pradėjo puolimą“. Pažiūri, o ten yra 2 tankai ir 3 BMP. Ir visa tai visiškai sunaikinama.

Be to, dronai dabar ginkluoti infraraudonųjų spindulių jutikliais, jie mato žmogų net tada, kai jis sėdi žeminėje. Šalta, užkūrei laužą – viskas. Karštas oras matomas iš karto. Išėjai, atleisk, nusišlapinti, dronas už kilometrų mato tavo srovelę, nes ji šilta. Kodėl kareiviai bunkeriuose visi tokie liesi? Nes jie nevalgo. Jei valgai, turi eiti į tualetą, išeiti į lauką. Ir kad mažiau terštų po savimi, jie tiesiog badauja ir dažnai atrodo tokie pat išsekę kaip karo belaisviai mainų metu.

Grįžkime prie tankų. Yra daugybė vaizdo įrašų, kaip šiuolaikiniai tankai T-90 sunaikinami tais pačiais dronais. Kad ir koks apsaugotas būtų tankas, jis visada turi silpnas vietas. Pavyzdžiui, išmetimo vamzdis. Šios vietos yra labai mažos, vos keli centimetrai, bet dronas įskrenda ten, kur reikia operatoriui. Pirma, jis tiksliai pozicionuojamas. Antra, yra nuolatinis vaizdo signalas ir kt. Karas pasikeitė ir dėl to, kad atsirado toks tikslumas.

Tas pats ir aviacijoje. Klasikinės aviacijos naudojimas tapo neįmanomas. Žinoma, 2022 m. pirmąjį pusantro mėnesio vyko oro mūšiai, bet šiuolaikinė oro gynyba viską neutralizavo. Dabar bet kuris lėktuvas, kuris priartėja prie fronto linijos 10–15 kilometrų, yra numušamas. Oro gynybos sistemos veikia 40–50 kilometrų atstumu, yra ir tokių, kurios pasiekia šimtą kilometrų. Taigi aviacijos naudojimas susiaurėjo iki bombardavimo, kai bombonešiai meta bombas virš sąlyginio pasienio miesto Belgorodo, o toliau bomba, jeigu veikianti, nusklendžia 60–80 kilometrų ir pataiko į tikslą plius-minus metro-dviejų tikslumu. Visos sparnuotos raketos ir skriejančios aviacinės bombos paleidžiamos giliai savo teritorijoje. Priešakinės aviacijos funkciją perėmė dronai. Ir jie dirba labai efektyviai. Pagal įvairius duomenis, abiejų pusių nuostoliai dėl dronų šiandien sudaro 85–90％.

– Vis dėlto, jei prieš 30 metų jums būtų pasakyta, kad jūsų darbas su lėktuvais taps beprasmis, jūs nebūtumėte tuo patikėję?

—Reikalas tas, kad niekada nežiūri 30 metų į priekį. Tai pernelyg ilgas laikotarpis žmogaus gyvenimui. Bet galiu pateikti ekonominį pavyzdį. Yra trumpalaikis finansinis analizė – metai. Yra vidutinės trukmės – 3–5 metai. Ir yra ilgalaikė – 15 metų ir daugiau. Ir tas pats John Keynes, žinomos mokslinės mokyklos įkūrėjas, visada sakė, kad ilgalaikėje perspektyvoje mes visi būsime mirę. Todėl net oficialus aviacijos technikos gyvavimo ciklas yra ne daugiau kaip 30 metų. Technika keičiasi pernelyg greitai, nes pažanga yra neišvengiama.

– Jei sutinkame, kad klasikinės oro gynybos priemonės šioje situacijoje nepadeda, tai kas laukia ateityje? Kas neutralizuos dronus rytoj? Ar nėra būdo kovoti su dronu, jei nėra kito drono?

– Kai kalbame apie priešlėktuvinę gynybą, pagrindinis dėmesys skiriamas „kainos ir efektyvumo“ kriterijams. Tai reiškia, kad priešlėktuvinės gynybos priemonių kaina yra proporcinga ekonominei žalai arba pergalei. Todėl klasikinėje priešlėktuvinėje gynyboje raketos kaina yra mažesnė už lėktuvo kainą. Raketa kainuoja, tarkime, 2 milijonus dolerių, o SU-27–30–35 klasės lėktuvas – 30–35 milijonus.

Jei kalbame apie bombonešių, tarkime, gabenančių 12 branduolinių raketų, perėmimą, tai, žinoma, čia galima šaudyti į juos, kaip sakoma, iš visų jėgų. Mes turėjome planą, kaip kovoti su lėktuvnešio smogiamąja grupe. Buvo pasirenkami Tu-95 tipo lėktuvai, tai yra tolimieji strateginiai lėktuvai su sparnuotomis priešlaivinėmis raketomis. Taigi, norint sunaikinti vieną amerikietišką lėktuvnešį, kuriame yra 100 lėktuvų, 4–5 tūkstančiai įgulos narių, branduoliniai ginklai, SSRS manė, kad priimtina prarasti 5–10 Tu-95. Kadangi strateginiai bombonešiai, nešantys sparnuotas raketas, lieka, tai ir klasikinės oro gynybos priemonės taip pat lieka. O dronai – tai kaip musių spiečius. Juos beprasmiška šaudyti iš patrankos.

Kova su dronais turi būti lygiavertė pagal kainą ir efektyvumą. Niekas neatšaukė kainos ir efektyvumo kriterijų. Todėl, žinoma, pirmoji kovos priemonė – tai elektroninės kovos priemonės (radioelektroninės kovos). REK veikia specifines dronų savybes. Toliau – tai priemonės, iškraipančios globalinę informacinę erdvę, GPS trukdžiai ir pan. Na, ir, kaip ir tuo atveju, kai naikintuvas priešintis bombonešiui, dronui priešintis kitas dronas. Tai yra efektyviausia. Ir, žinoma, šaunamieji ginklai. Tai yra tai, kas jau yra dabar.

Kai kalbame apie ginklų sistemas, visada yra puolamųjų ir gynybinių priemonių priešprieša. Paprastai jos nesutampa. Pirmiausia yra puolamųjų ginklų proveržis. Tada atsiranda gynybiniai.

Pirmasis pasaulinis karas. Visi sėdi apkasuose. Apkasų karas. Nėra jokios galimybės pulti. Kodėl? Atsirado kulkosvaidžiai. Vėliau atsirado tankai, kurie leido atlikti proveržius, kad pėstininkai galėtų įžengti iš paskos. Dabar yra tas pats. Šiuo metu dronai kaip puolamieji ginklai įgijo pranašumą. Juos pradėjo neutralizuoti elektroninės kovos priemonės. Pasirodė optinio pluošto dronai, atsparūs elektroninėms kovos priemonėms. Bus ir tam priešinimasi.

Pirmieji bandymai kovoti dažnai atrodo naivūs. Kai pasirodė pirmieji amerikiečių žvalgybos palydovai, SSRS buvo kuriamas priešpalydovas, kuris turėjo priartėti prie priešo žvalgybos palydovo ir tiesiog purkšti dažus, kad apakintų žvalgybos palydovo objektyvus. Tai buvo kuriama visiškai rimtai. Vėliau atsirado efektyvesni būdai.

Sąžiningai pasakysiu, kad kai skaitau apie priešdroninius šautuvus, ne visai tai suprantu, nes mano asmeninė patirtis rodo: jei dronas pakyla bent 80 metrų, jo jau visiškai nematyti. Nesuprantu, kaip nusitaikyti ir šaudyti. Yra ir kitas metodas. Pamaskvyje link Maskvos skrendančius dronus numuša sraigtasparniai. Ant to paties Ka-52 pilonų yra primityvios raketos, kurios yra pigesnės už įprastas. Bet, be abejo, net tokia raketa vis tiek yra brangesnė už droną.

– Po 2022 m. vasario 24 d. smogiamieji dronai ne kartą įskrido į NATO šalių teritoriją. Dvi paskutinės situacijos ypač suneramino tų šalių, į kurias dronai įskrido, gyventojus. Rugpjūčio mėnesį dronas pirmą kartą sudužo Estijoje. Jis sprogo lauke netoli Tartu. Niekas nenukentėjo. Tačiau dronas nebuvo numuštas ir, atrodo, net nebuvo pastebėtas skrydžio metu. Rugsėjo mėnesį į Lenkiją atskrido iš karto du dešimtys BPSA. Pradėkime nuo paskutinės istorijos. Remdamiesi pastarųjų dienų įvykių rezultatais, kokią išvadą padarėte, kas tai buvo Lenkijos atveju?

— Daugiau nei 20 dronų, skrendančių tikslingai viena kryptimi, negali atsitiktinai įskristi. Netikiu gandais, kad jie nuklydo nuo kelio. Pirminė informacija buvo, kad visuose dronuose nebuvo karinės įrangos, tai yra, tai buvo dronai, kurie skrenda kartu su bendru dronų spiečiumi, siekdami atitraukti oro gynybos priemones. Jie reikalingi oro gynybos perkrovimui.

Kodėl jie įskrido į Lenkiją? Tai labai patogu norint ištirti, kaip veikia NATO oro gynyba, kokie sprendimai priimami. Iš tiesų tai buvo bandymas kovos sąlygomis. Prisiminkite, kaip nukovė Pietų Korėjos „Boeing“ virš Sachalino 1983 metais? Tuomet civilinis lėktuvas nukrypo nuo kurso ir įskrido į SSRS oro erdvę. Žinoma, buvo aktyvuoti visi oro gynybos stebėjimo įrenginiai, visi radarai. Tuo metu visi buvo eteryje. O neutraliuose vandenyse skrido amerikiečių žvalgybinis lėktuvas, kuris šio civilinio lėktuvo nesustabdė. Kodėl nesustabdė? Nes net svajoti nebuvo galima apie tokį informacijos rinkimą, kai kažkas skrenda ir savo buvimu atskleidžia visą oro gynybą Tolimuosiuose Rytuose. Į Lenkiją įskridę dronai parodė, kaip reaguoja rytinis NATO sparnas įsiveržimo atveju.

– Ką tiksliai sužinojo Maskva tą naktį?

— Pirma, buvo aktyvuoti visi radariniai prietaisai. Buvo grupės tikslas, todėl natūralu, kad buvo aktyvuoti visi radarai. Amerika sužinojo, kur jie stovi, kokiais dažniais veikia. Iki tos nakties šie prietaisai buvo užmaskuoti. Yra prietaisai, kurie veikia budėjimo režimu, o masinio antpuolio atveju yra kiti, kurie nėra aktyvuoti.

Tapo aišku, kur yra radijo lokatoriai, kokiais dažniais jie veikia, koks yra signalo tankis, kur yra spragos ir plyšiai. Toliau vyko radijo ryšys. Buvo pakelti naikintuvai. Tapo aišku, iš kokių aerodromų jie pakils realaus puolimo atveju. Apskritai tapo akivaizdūs reakcijos greičiai. Prisiminkite istoriją apie amerikiečių raketas „Pershing“ Europoje (jos buvo dislokuotos Vakarų Europos šalyse 1970–1980 m. — Republic)? Kodėl jų taip bijota? Nes skrydžio laikas iki SSRS buvo 5–7 minutės. Viskas vyko labai greitai. Kiek jų buvo numušta tą naktį? Trys iš 21?

– Taip, buvo pranešimų apie tris dronus, numuštus brangiomis raketomis.

— Ir štai jūsų užduotis. Reikia neutralizuoti. Kaip? Tai priklauso nuo tikimybės, kad tikslas bus sunaikintas viena raketa. Grubiai tariant, raketa pataiko į tikslą su 80％ tikimybe, o reikia, tarkime, ne mažiau kaip 95％. Atitinkamai, turiu apskaičiuoti, kiek raketų išsiųsiu. Dvi iš karto ar vieną po kitos? Viena kryptimi ar skirtingomis? Tai vadinama kariniu planavimu. Norėdamas įvertinti tikimybę pataikyti į tikslą, turiu suprasti, kaip tikslas reaguoja į ataką, kaip jis ginsis, jei ginsis. Kaip bebūtų, ši istorija atskleidė rimtus dalykus NATO rytiniame sparne.

– Sunaikinta viena septintoji dalis priemonių, dalyvavusių atakoje. Ar tai nesėkmė?