Provokacijos prie NATO durų: Kupiansko proveržis ir naujas dronų karas

Rusija bando demonstruoti jėgą prie NATO sienų, bet gauna priešingą efektą: Europa skubiai stiprina savo rytines sienas, sąjungininkai susitaria dėl naujų ginklų tiekimo Ukrainai ir bendrų manevrų. Frontuose pagrindinis įvykis lieka nuožmi kova dėl Kupiansko, kur situacija Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms darosi vis sudėtingesnė.

Tarptautinė situacija

Antroji rugsėjo pusė praėjo staigiai eskaluojantis tarptautinei situacijai dėl Ukrainos ir Rusijos, kuri rugsėjo pirmojoje pusėje bandė daryti spaudimą NATO šalims demonstruodama karinę galią, bet gavusiai visai ne tą efektą, kurio, matyt, tikėjosi.

Rugsėjo 9 d. Rusijos dronų ataka prieš Lenkiją ir po to sekusios provokacijos, kai Rusijos naikintuvai nukrypo nuo maršruto virš Baltijos jūros ir įskrido į Estijos oro erdvę, Rusijos kariniai lėktuvai praskrido virš Lenkijos platformos tarptautiniuose vandenyse, Rusijos karinio laivo plaukiojimas prie Danijos krantų su išjungtomis tarptautinėmis perspėjimo sistemomis, taip pat visiems akivaizdžiu tapęs visų bandymų priversti Rusiją sėsti prie derybų stalo žlugimas paskatino staigų bendradarbiavimo tarp Trumpo administracijos, ES, Europos NATO šalių ir Ukrainos suaktyvėjimą.

Tai dabar vyksta trijose srityse.

Pirma, sankcijų prieš Rusijos degalų tiekimą ir Rusijos „šešėlinio laivyno“ draudimo sugriežtinimas. Be to, planuojama jas taikyti Rusijos kriptovaliutų biržoms, įmonėms ir bankams visame pasaulyje, dalyvaujantiems Rusijos karinės pramonės aprūpinime.

Antra, ginklų, tiekiamų Ukrainai, asortimento ir kiekio didinimas. Nors, remiantis JAV pranešimais, nauji kompleksai ir, galbūt, „Patriot“ raketos nebus tiekiami kitoms šalims dėl staigaus savo užsakymų sumažėjimo, tai netaikoma kitoms ginklų rūšims. Be to, pasak jo viceprezidento, dabar ant Trumpo stalo guli dokumentas, leidžiantis parduoti Europos sąjungininkams „Tomahawk“ sparnuotas raketas, nešančias 450 kg kovinės apkrovos ir skirtas visų pirma naikinti bunkerius. Tuo tarpu „Patriot“ į Ukrainą tiekiamos iš kitų šalių. Prieš keletą dienų Zelenskis pranešė apie tokios baterijos atvykimą iš Izraelio į Ukrainą ir numatomą dar dviejų pristatymą.

Galiausiai, trečioje srityje vyksta tiesioginis karinis stiprinimas ir įvairių NATO šalių darbo suderinimas. Lenkijos kariai jau atvyko į Ukrainą, kad išmoktų kovoti su Rusijos dronais. Ukrainos ginkluotosios pajėgos pažadėjo atidžiau kovoti su dronais, skrendančiais Lenkijos link. Prie sienos su Rusija esančiame Tartu buvo pastebėtas „Leopard“ tankų pristatymas, kurie galėtų būti naudingi kovojant su Rusijos tankais, jei jie įsiveržtų į pietryčių Estiją. Švedija ir Suomija kuria jungtinę brigadą prie sienos su Rusija.

Rusijos reakcija į tai kol kas apibūdinama žodžiais „trolingas“ ir „pasipūtimas“. Tačiau yra keletas nerimą keliančių veiksnių. Pirma, neaiški Rusijos pažanga, kuriant naujas karines dalis šalies šiaurės vakaruose, kaip planuota 2023 m. pabaigoje – 2024 m. pradžioje. Taip pat neaišku, kur dingsta nauja šarvuota technika, gaminama Rusijos gamyklose, iš kurios akivaizdžiai tik nedidelė dalis naudojama fronte. Antra, rugsėjo viduryje pasikeitė „karinių korespondentų“ užrašų tonas, kuriuose pasirodė samprotavimai apie rezervų kaupimą „didžiajam karui“ ir įžeidžiantys Estijos pavadinimai „Estlandijos gubernija“. Visa tai kartu leidžia manyti, kad artimiausiais mėnesiais prie sienos su Estija ar Latvija gali įvykti didelė ginkluota provokacija iš Rusijos pusės, kuria siekiama patikrinti NATO šalių pasiryžimą ginti savo sąjungininkę.

Frontas

Nepaisant atkaklių kovų mažiausiai dvylika krypčių, padėtis fronte per dvi savaites iš esmės išliko palyginti stabili. Rimti pokyčiai buvo pastebėti Kupianske, nežymūs, bet potencialiai pavojingi – Limano rajone, taip pat Pokrovske. Ukrainos kariuomenės ir pareigūnų išreikšti nuogąstavimai dėl 100 tūkst. rusų karių, tariamai susirinkusių Pokrovsko rajone, įtraukimo į kovą kol kas nepasitvirtino. Ir greičiausiai taip ir liks tik baimėmis, nes jau po dviejų savaičių „mūšio laukas“ taps nepraeinamas ir „plikas“ – lapija aktyviai kris, o su ja rusų pėstininkai neteks paskutinės galimybės pasislėpti.

Kupianskas

Svarbiausias šių dviejų savaičių įvykis – Rusijos kariai, šturmuodami Kupianską Charkovo srityje, sugebėjo iš jo šiaurės vakarų pakraščio pažengti į centrą. Čia pastarąsias dvi savaites buvo įdomu stebėti interpretacijų karą. Rusijos gynybos ministerija pareiškė, kad Kupiansko garnizonas apsuptas iš trijų pusių. O rugsėjo 23 d. net pranešė, kad 65 % miesto pastatų užėmė Rusijos kariai.

Ukrainos ginkluotųjų pajėgų atstovai ir net šalies politinė vadovybė padarė atitinkamus pareiškimus apie jų veržimosi „blokadą“, kurie pasirodė esą blefas. Rugsėjo 18 d. ilgą tekstą su argumentais, paneigiančiais Rusijos kariuomenės pareiškimus apie pusės miesto kontrolę, pvz., parašė BBC rusų tarnyba. Rugsėjo 20 d. Zelenskis pareiškė, kad Kupianske Ukrainos ginkluotosios pajėgos vykdo „valymą“. Ir tik rugsėjo 26 d. Ukrainos projektas „DeepState“ pripažino, kad „priešas toliau skverbiasi į Kupianską. Atskiri asmenys buvo pastebėti miesto centre“. Tačiau žemėlapyje, pridėtame prie šio teksto, situacija atrodo daug blogesnė. Dvi didelės teritorijos miesto šiaurinėje dalyje buvo pažymėtos spalva, reiškiančia visišką Rusijos kariuomenės kontrolę, o visa šiaurės rytinė miesto dalis ir priemiesčiai, didžioji dalis šiaurinės miesto dalies ir dalis vakarinės centro dalies buvo pažymėtos spalva, reiškiančia karo veiksmų zoną. Ukrainos ginkluotųjų pajėgų atstovų paaiškinimai, kad Rusijos kariai, persirengę civiliais drabužiais arba Ukrainos ginkluotųjų pajėgų uniformomis, įsiskverbia į miesto gilumą, taip pat sunku priimti rimtai, turint omenyje realią gynybą ir patrulius. Akivaizdu, kad Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms tiesiog trūksta karių Kupianske. Rusijos Generalinio štabo vertinimu, ten yra tik apie 700 karių, tai yra maždaug viena brigada.

Kaip rugsėjo 18 d. išsiaiškino BBC, okupantų puolimui Kupianske vadovauja buvęs Ukrainos karininkas, 2014 m. sausio mėn. 36-osios atskiriosios pakrančių gynybos brigados vadas Sergejus Storozhenko. Jis yra kilęs iš tos pačios Charkovo srities, baigė elitinius karo mokslus – Žemės pajėgų instituto žvalgybos fakultetą Kijeve. Jo biografijoje yra Ukrainos taikos palaikymo kontingento Kosove, priklausančio KFOR pajėgoms, pavaduotojo vado pareigos. Dabar Storozhenko, turintis generolo leitenanto laipsnį (nuo 2023 m.), vadovauja Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų 6-ajai armijai.

Pačiame Kupianske, kuris 1989 m. buvo 35 tūkst. gyventojų miestas, ir jo apylinkėse, miesto administracijos duomenimis, rugsėjo 25 d. tebėra 1660 civilių gyventojų, iš kurių 680 yra miesto dešiniame krante, kur vyksta kovos. Jų buvimas mieste labai trukdo Ukrainos kariuomenei. Per mėnesį kovų pavyko evakuoti tik du šimtus žmonių, kaip pasakojo miesto administracijos vadovas Andrejus Besedinas. Jo žodžiais, situacija mieste yra „kritiška“, jau neveikia miesto tarnybos, nėra elektros ir vandens.

Neišskirta galimybė, kad rusų kariuomenę pavyks sulaikyti iki kitų metų, tačiau, sprendžiant iš puolimo tempo, Kupianskas gali būti prarastas jau lapkričio mėnesį. Pats miestas neturi jokios strateginės reikšmės, bet tai buvo didžiausias gyvenvietė šiaurės rytuose Charkovo srityje, ir jis dvejus su puse metų sulaikė geriausių Rusijos grupės „Sever“ dalinių pažangą.

Kita vertus, Kupianskas toli gražu nėra pirmasis Ukrainos miestas, į kurį per pastaruosius trejus metus įsiveržė Rusijos kariai, ir visi jie po sunkių kovų anksčiau ar vėliau buvo „atiduoti“. Išskyrus Volčanską, esantį toje pačioje Charkovo srityje. Čia Ukrainos ginkluotosios pajėgos sugeba išlaikyti ne tik pietinę miesto dalį, atskirtą upės nuo šiaurinės, bet ir periodiškai vesti kovas priešo kontroliuojamoje pusėje. Tačiau per šias dvi savaites Ukrainos ginkluotųjų pajėgų padėtis Volčanske pablogėjo, Rusijos kariai, kurie mėnesio pradžioje atkovojo pietinę upės pakrantės teritoriją, išplėtė savo kontrolės zoną, užimdami Volčansko aliejaus gamyklą.

Kitos fronto atkarpos

Kitose kovų zonose (iš šiaurės į pietus) padėtis yra tokia.

Sumų srityje vyksta sunkūs mūšiai šiaurėje. Rusijos „kariniai korespondentai“ praneša apie visišką Rusijos ginkluotųjų pajėgų okupaciją buvusiame rajono centre Junakovkos kaime, dėl kurio mūšiai vyko nuo vasaros pradžios. Ukrainos ginkluotosios pajėgos, aktyviai puolusios Rusijos kariuomenę šioje kryptimi iš vakarų, didelės sėkmės nepasiekė.

Rusijos puolimas suaktyvėjo šiaurinėje Charkovo srityje, Lipcų kryptimi. Už jų faktiškai prasideda artimi Charkovo priemiesčiai. Ten taip pat vyksta rimti mūšiai, bet kol kas Ukrainos nacionalinė gvardija sugeba sulaikyti Rusijos kariuomenę.

Limano kryptimi taip pat vyksta sunkūs susidūrimai tiek į šiaurę, tiek į rytus nuo miesto. Į šiaurės vakarus nuo Limano Rusijos ginkluotosios pajėgos užėmė didelį Šandigolovo kaimą, esantį prie Nitriuso upės. Taigi iki Oskolo upės kranto, svarbios vandens arterijos rytinėje Charkovo srityje, jiems liko mažiau nei dešimt kilometrų.

Tuo pačiu metu jie atsiduria rytinėje Svyatogorskio miško, besitęsiančio iki Seversko Doneco ir Svyatogorskio miesto, pakraštyje. Prie Seversko Doneco fronto linija ėjo 2022 m. gegužės–rugsėjo mėnesiais, ir tai yra patogi natūrali riba prieš Slavianską, kuris yra pagrindinis Rusijos armijos tikslas šiaurės vakarų Donecko srityje. Kol kas tai, kas vyksta, nėra „kritiška“ gynybai šiame ruože, bet tendencija kelia nerimą. Negalima atmesti galimybės, kad per ateinančius du mėnesius Rusijos ginkluotosios pajėgos pasieks Svyatogorską, aplenkdamos Limaną iš užnugario. Kita vertus, pereiti per vandeningą, greitą ir gana plačią (ne mažiau kaip penkiasdešimt metrų) upę, kokia šioje vietoje yra Severskyj Donec, ir tada šturmuoti už jos esančias kalvas – nėra lengva užduotis. Net 2022 m. Rusijos kariuomenei nepavyko to padaryti.