Prasidėjo derybos dėl Krymo prijungimo prie Ukrainos

Derybos dėl Krymo prijungimo prie Ukrainos valstybės prasidėjo 1918 m. spalio 5 d. Kyjive. Iki to laiko Ukraina buvo paskelbusi visišką ekonominę blokadą pusiasaliui.

Ukrainos politikai Krymo strateginę reikšmę suvokė tik karo su bolševikais metu. Iki tol pusiasalis net nebuvo įtrauktas į devynių Ukrainos provincijų bei papildomų teritorijų sąrašą, iš kurių planuota sudaryti autonominę, o vėliau – nepriklausomą valstybę.

Sudariusi sąjungą su vokiečiais ir sėkmingai puolusi bolševikus, siekdama išlaisvinti Ukrainą, pulkininko Petro Bolbočano vadovaujama kariuomenė perėmė Juodosios jūros laivyno bei Krymo pusiasalio kontrolę. Tačiau vokiečiai, turėję savų interesų šiame regione, netrukus panaikino šios sėkmingos operacijos rezultatus.

Atėjus į valdžią hetmonui Pavlui Skoropadskiui, Krymo klausimas vokiečiams buvo keliamas ne kartą. Hetmonas ir jo diplomatai pabrėžė glaudžius ekonominius ryšius bei būtinybę Ukrainai kontroliuoti Juodąją jūrą, kad valstybė taptų patikima Vokietijos sąjungininke. Taip pat buvo svarstoma galimybė pusiasalį prijungti autonominiu būdu.

Vokiečiai ragino hetmoną palaikyti jų poziciją, tačiau šis pasirinko kitą kelią. 1918 m. vasarą, gavus vokiečių leidimą, Kryme buvo suformuota vyriausybė, vadovaujama monarchisto Matvijaus Sulkevičiaus. Jis įsakė neužmegzti jokių santykių su hetmono valdžia ir ignoruoti jos reikalavimus. Į tai reaguodama, Ukrainos valstybės Ministrų taryba paskyrė Sulkevičių vietos seniūnu ir išsiuntė jam įsakymus ukrainiečių kalba.

Tų pačių metų vasarą tarp abiejų pusių kariuomenių kilo pasienio susirėmimai. Po jų Ukrainos Ministrų taryba įsakė pradėti muitų karą ir įvesti ekonominę blokadą Krymui. Ukraina nutraukė prekybą, geležinkelių ir jūrų susisiekimą bei pašto paslaugas. Hetmoną rėmę vokiečiai, po pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare siekę užsitikrinti maisto atsargas iš Ukrainos, palaikė jo poziciją. Atsakydamas į tai, Krymas nutraukė druskos tiekimą Ukrainai.

Blokada greitai paveikė pusiasalį – gyventojų skaičius ėmė mažėti, o kai kuriuose miestuose buvo įvesta normavimo sistema. Pramonininkai, bankininkai, darbininkai ir ūkininkai ėmė spausti Sulkevičių, reikalaudami pradėti derybas ir siekti integracijos į Ukrainos valstybę kaip autonominio subjekto. Tačiau kelias savaites trukusios derybos baigėsi be rezultatų.

Prekių embargas Krymui buvo panaikintas 1918 m. lapkričio 15 d., tačiau muitų karo pabaiga nebuvo susijusi su susitarimu dėl aneksijos – ji veikiau atspindėjo federalizacijos kryptį su nebolševikine Rusija. Ši nuostata buvo įtvirtinta oficialioje hetmono chartijoje.