Dezertyruoja tūkstančiais. „Gynybos ministerijai jie – šiukšlės“

Remiantis 2024 m. paskelbtais dokumentais iš Rusijos gynybos ministerijos, nuo plataus masto karo prieš Ukrainą pradžios iš Rusijos armijos dezertyravo daugiau nei 50 tūkstančių karių. Nedaugelis jų sulaukia baudžiamųjų sankcijų – daugumą tiesiog siunčia atgal į frontą. Portalas kavkazr.com išsiaiškino, kokios priežastys verčia karius bėgti iš karinių dalinių.

Šią Kaukazo portalo analizę pristatė nepriklausomas Rusijos žiniasklaidos kanalas „Meduza“. Tyrimas buvo atliktas remiantis Pietų apygardos karinio teismo (apimančio pietinę Rusijos dalį ir Šiaurės Kaukazą) sprendimais. Baudžiamosios bylos prieš Rusijos karius už dezertyravimą karo su Ukraina metu pasitaiko gana retai – dažniausiai tik po antro ar trečio pabėgimo iš dalinio.

Tikslas – sugrąžinti dezertyrus į frontą

„Tikslas nėra juos bausti ar įkalinti, o tiesiog sugrąžinti į frontą“, – aiškina žmogaus teisių gynėjas Ivanas Čuvilajevas iš organizacijos „Get Lost“, padedančios Rusijos dezertyrams, kurį cituoja „Meduza“.

„Gynybos ministerijai jie – šiukšlės“, – sakė jis.

Teismai dažnai nenurodo pabėgimo priežasčių, o jei nurodo – tik labai bendrais žodžiais. Portalo kavkazr.com analizė rodo, kad ideologinės priežastys, tokios kaip nepritarimas karui, pasitaiko itin retai. Daug dažniau kariai bėga dėl žemiškesnių problemų – šeimos sunkumų ar asmeninių konfliktų.

„Norėčiau pasakyti, kad šie kariai bėga dėl antikarinės pozicijos. Tačiau dažniausiai tai asmeninės priežastys – pavyzdžiui, pavydas. Žmona išduoda, o vyras palieka dalinį, kad su ja pasikalbėtų. Arba jis nerimauja dėl vaikų“, – pasakoja Jevgenijus Kočeginas, Volgogrado organizacijos Dozor vadovas.

„Negrįžo į dalinį, nes neturėjo pinigų bilietui“

Vienas nuteistasis, Jurijus Musaelianas, buvo įkalintas 5,5 metų po daugiau nei mėnesį trukusio dezertyravimo laikotarpio. Jis aiškino, kad grįžo namo prižiūrėti sergančio tėvo – Afganistano karo veterano, neįgalaus po daugybės operacijų. Apeliaciniame skunde Musaelianas prašė teismo peržiūrėti sprendimą, pabrėždamas, kad yra vienintelis šeimos maitintojas ir pats turi gydytis po karo metu patirtos traumos. Teismo tai neįtikino.

Daugelis dezertyrų kaip pabėgimo priežastį nurodo sveikatos problemas – jie būna sužeisti, tačiau vadovybė neleidžia jiems reabilituotis. Kiti skundžiasi viršininkais ar net pačiu gynybos ministerijos vadovavimu.

Nurgazis Karabalaevas iš Astrachanės tyrėjams aiškino, kad beveik tris savaites negalėjo grįžti į savo dalinį, nes neturėjo pinigų kelionei. Jis teigė, kad jam niekada nebuvo sumokėtas kareiviškas atlygis.

„Armija – uždara sistema, kaip kalėjimas“

Sergejus Gusakovas, kelių vaikų tėvas iš Budionnovsko (Stavropolio kraštas), apeliaciniame skunde teigė, kad pabėgo dėl „prasto vadovavimo koordinavimo“ ir dėl to, kad buvo siunčiamas į misijas „beveik be amunicijos“. Pasak jo, tai buvo bandymas apsaugoti savo gyvybę ir sveikatą. Nors jis sutiko sugrįžti į frontą, teismas jį vis tiek nuteisė – aštuoneriems metams griežtojo režimo kalėjimo.

Visapusiškai ištirti dezertyravimo mastą Rusijos armijoje neįmanoma – valdžia beveik niekada oficialiai neteikia informacijos šia tema.

„Armija – uždara sistema, kaip kalėjimas. Jei pasitaiko atvejų, kai kariai atsisako kovoti dėl moralinių priežasčių, sistema neturi jokio intereso apie tai skelbti. Kiti galėtų pasekti jų pavyzdžiu ir pabandyti pabėgti. Todėl visa tai slepiama. Niekas negali to patikrinti, išskyrus retus nutekėjimus iš gynybos ministerijos“, – aiškina Jevgenijus Kočeginas, cituojamas „Meduzos“.