„Rheinmetall“ korta Rusijos arsenale. 135 000 000.“ Ką padarė Vokietijos gigantas

Berlynas prieš pat Rusijos agresiją prieš Ukrainą 2014 m. apmokė RF ginkluotąsias pajėgas šiuolaikinių karybos metodų.

Vienas iš pagrindinių projektų buvo bendras kovinio rengimo centro Muline sukūrimas, kuriame Rusijos kariai treniravosi naudodami Vokietijos bendrovės „Rheinmetall“ įrangą, rašo „Spiegel“.

Centras priminė miniatiūrinį miestą su mokykla, bažnyčia, kalėjimu ir mokymams naudojamais keliais. Vietoj tikros amunicijos buvo naudojami lazeriai, o visi duomenys apie „nužudytus“ ir „sunaikintus tankus“ buvo registruojami ir apdorojami realiuoju laiku. „Duellsimulator“ programinę įrangą, kuri pakeitė teisėjus, tiekė ta pati Vokietijos įmonė.

Bendradarbiavimas tarp šalių tapo įmanomas po to, kai Rusijos ginkluotosios pajėgos 2008 m. kare su Sakartvelu pademonstravo itin prastą kovinę parengtį. V. Putinui įgyvendinant planus modernizuoti armiją, Vokietija tapo pagrindine Rusijos partnere.

Berlyne projektas buvo suvokiamas kaip būdas stiprinti pasitikėjimą ir stabilumą, o Vokietijos kariškiams buvo suteikta galimybė iš vidaus ištirti Rusijos armijos būklę. 2011 m. buvo pasirašyta pirmoji didelė sutartis: mokymo centro Muline įkūrimas, kurios vertė siekia 135 mln. eurų. Vokietijos kariai ir „Rheinmetall“ specialistai reguliariai lankydavosi Rusijoje, o RF karininkai – Vokietijoje.

Buvo suplanuoti karininkų mainai tarp štabų, kurie suteiktų prieigą prie įslaptintų dokumentų ir vidaus procesų. Tačiau politinė įtampa ir NATO sąjungininkų prieštaravimai privertė Vokietiją persvarstyti savo sprendimą. 2013 m. planuoti bendri manevrai Kamenkoje buvo atidėti, o 2014 m. Vokietijos karininkų dalyvavimas Rusijos štabuose visiškai nutrūko.

Tuo pačiu metu Rusija jau aktyviai plėtojo „Gerasimovo doktriną“, kurioje buvo derinami kariniai ir informacinio karo metodai, vėliau panaudotą prieš Ukrainą.

Nuo 2015 m. bendradarbiavimas apsiribojo simboliniais veiksmais, tokiais kaip Antrojo pasaulinio karo karių laidojimas. „Rheinmetall“, nepaisant politinių draudimų, bandė išlaikyti sutartis, tačiau iki 2016 m. reikalas buvo galutinai išspręstas.

Daugelis aukštųjų technologijų „Mulino“ komponentų buvo saugomi Vokietijoje, o po 2022 m. prasidėjusios plataus masto invazijos į Ukrainą buvo svarstoma galimybė juos perduoti Ukrainos kariams, tačiau tai buvo techniškai ir strategiškai neįmanoma.

Nepaisant to, „Mulino“ centras veikė be Vokietijos dalyvavimo. 2021 m. rugsėjį ten įvyko didelio masto strateginiai manevrai „Zapad-2021“, kuriuose dalyvavo 200 000 Rusijos ir Baltarusijos karių, jie buvo tarsi repeticija būsimai invazijai į Ukrainą 2022 m.

Buvę Vokietijos karininkai, dalyvavę bendradarbiavime, pripažįsta, kad viltys dėl reformuotos ir taikios Rusijos valstybės buvo didelės, tačiau tokios pagalbos pasekmės galėjo būti katastrofiškos.

Generolas Josefas Niebeckeris pažymi: „Gerai, kad bendradarbiavimas baigėsi 2014 m. Priešingu atveju mes būtume atsakingi už Rusijos armijos kovinių pajėgumų gerinimą.“ Politiniai sprendimai dėl bendradarbiavimo buvo priimami 2009–2013 m., valdant Angelos Merkel vyriausybei.

Lieka atviri klausimai, kaip Vokietija suprato galimą riziką, tačiau Mulino istorija yra aiškus pavyzdys, kaip karinis pasitikėjimas gali virsti grėsme taikai.