Ar Rusija gali numušti Amerikos sparnuotąsias raketas „Tomahawk“?

Nors Rusija greičiausiai galėtų numušti keletą „Tomahawk“ raketų, kitos prasiskverbtų pro jos oro gynybą, todėl Kremlius perspėja apie skaudžias pasekmes, jei Amerika tiektų Ukrainai šias raketas.

Prezidentas Donaldas Trumpas ir toliau užsimena, kad jis „linksta“ priimti sprendimą dėl „Tomahawk“ sparnuotųjų raketų partijos perdavimo Ukrainai. Palikus nuošalyje tai, kad tai labai apsunkintų bet kokį taikos susitarimą su Maskva, kuriuo būtų nutrauktas Ukrainos karas, JAV gynybos analitikai turėtų realiai įvertinti „Tomahawk“ veiksmingumą prieš pažangią, beveik tokį patį konkurentę kaip Rusija.

„Tomahawk“ raketas gali – ir perims – Rusijos oro gynyba. Tai ne vien spėlionės. Tai buvo įtikinamai įrodyta daugiau nei prieš 25 metus, o Kremliaus oro gynyba nuo to laiko tik dar labiau patobulėjo. 

„Tomahawk“ rusų dažnai aptinkamos ir numušamos. Net ir santykinai silpna Serbijos kariuomenė 1999 m., kai B. Clintono administracija paskyrė JAV kariuomenę operacijai „Allied Force“, numušė JAV raketas.

Nors tikslus numuštų „Tomahawk“ skaičius nežinomas, o JAV kariuomenė oficialiai neigia, kad Serbijos rusiška karinė įranga pataikė į sparnuotąsias raketas, žinome, kad kai kurios iš šių raketų buvo numuštos. Nepriklausoma kelių atvirų šaltinių ir pokonfliktinių analizių analizė rodo, kad radarų sekimo, žemė-oras raketų, ginklų ir elektroninių priemonių derinys leido Serbijai 1999 m. perimti bent kai kurias raketas.

Sluoksniuotos oro gynybos sistemos su radaro sekimu, tokios kaip S-125 „Neva/Pechora“, 2K12 „Kub“, ir senosios sistemos, tokios kaip S-75/SA-2 oro gynybos sistemos, tinkamai valdomos radaro, tam tikromis sąlygomis gali atakuoti mažo aukščio taikinius.

Žemai skriejančias sparnuotąsias raketas gali būti sunku aptikti dideliais atstumais, tačiau turint kompetentingus radarų operatorius, persidengiančią jutiklių aprėptį ir nuolatinį veikimą, ankstyvas aptikimas tampa įmanomas. Kai kuriais atvejais elektroninis karas ir valdymo signalų trukdymas – klastojimas – taip pat gali lemti sparnuotųjų raketų nukrypimą nuo tikslo arba jų nepasiekimą. 1999 m. konflikto metu Serbijos pajėgos naudojo elektroninio karo (EW) priemones, kad apsunkintų NATO operacijas.

Kiek tai paveikė „Tomahawk“, diskutuojama. Kai kurios „Tomahawk“ sukurtos su inercinėmis navigacijos sistemomis (INS), kurios sumažina, bet nepašalina trukdymo pažeidžiamumo. Tačiau jei serbai galėjo tai padaryti su gana senomis sovietinėmis technologijomis, neturėtų kilti abejonių, kad rusai šiandien gali numušti panašias sparnuotąsias raketas.

Be to, nepatvirtintų pranešimų buvo, kad po prezidento D. Trumpo „Tomahawk“ sparnuotųjų raketų atakų Sirijoje 2017 m. Rusijos kariai rado vienos iš sparnuotųjų raketų fragmentų ir galbūt gavo amerikiečių gamybos INS sistemą. Nors ji pažeista, įsivaizduojama, kad kvalifikuoti Rusijos inžinieriai galėtų išardyti šią sistemą, kad sukurtų jai atsakomąsias priemones.

Rusijos oro gynyba yra gana išsami. Kremlius turi daugiasluoksnius jutiklius ir kelių lygių perėmėjus, kurie veikia kartu, kad aptiktų ir numuštų atskriejančias „Tomahawk“ raketas. Rusai gali naudoti elektroninio karo (EW) metodus ir vadinamąsias „minkštojo žudymo“ priemones, įskaitant trukdymą, klaidinimą ir apgaulę, kurios gali sutrikdyti sparnuotųjų raketų ar jas palaikančių taikinių tinklų naudojamus navigacijos, ryšio ir GPS signalus.

Atsižvelgiant į tai, kad vienintelė priežastis, kodėl amerikiečiai apskritai galvoja apie „Tomahawk“ perdavimą Ukrainai, yra ta, kad Ukraina galėtų smogti giliai Rusijoje, logiška manyti, kad Maskva jau tam tikru lygmeniu yra pasiruošusi gintis nuo šių atakų. Juk ukrainiečiai greičiausiai šaudys savo „Tomahawk“ raketomis į dideles, strategiškai svarbias Rusijos teritorijas. Tačiau rusai gali aiškiai numatyti, į kurias bus nukreipti bent kai kurios iš šių Ukrainos atakų, ir turės sustiprintus pagrindinius išteklius bei išsklaidytas pajėgas, kad tam tikras skaičius sėkmingų smūgių negalėtų sunaikinti vadovavimo, kontrolės objektų. Be to, Maskva greičiausiai sukūrė atsarginį ryšių ir jutiklių tinklą, kad palaikytų situacijos suvokimą, jei pagrindiniai mazgai sugestų.

Nors „Tomahawk“ yra senesnė ginklų sistema, ji išlieka labai efektyvi. Nors kai kurios „Tomahawk“ raketos jau buvo numuštos, nėra tobulo būdo užtikrinti visišką gynybą nuo visur esančių amerikietiškų sparnuotųjų raketų. Raketos skrenda nedideliame aukštyje ir naudoja reljefo maskavimo metodus, kad sumažintų radaro horizontą ir aptikimo laiką. Mažas „Tomahawk“ radaro skerspjūvis ir ikigarsinis greitis suteikia gynėjams mažai laiko aptikti, sekti, priimti sprendimus ir veikti. Masinės salvės ir paskirstyti paleidimai gali priblokšti ribotą skaičių perėmėjų. Elektroninis atsparumas taip pat vaidina svarbų vaidmenį maksimaliai išlaikant „Tomahawk“ sparnuotųjų raketų mirtingumą.

Kadangi JAV konstruktoriai žino apie Rusijos oro gynybą, jie sukūrė šioms raketoms elektroninį atsparumą. „Tomahawk“ naudoja GPS ir INS derinius bei kitas apsaugos nuo trukdymo priemones, apsunkindamos elektroninio karo efektus, kuriuos rusai greičiausiai panaudotų gindamiesi nuo artėjančių „Tomahawk“ sparnuotųjų raketų. 

Štai kodėl Maskva aiškiai pareiškė, kad bet kokį sprendimą perduoti „Tomahawk“ raketas ukrainiečiams vertina kaip tikrą D. Trumpo administracijos eskalaciją prieš Rusiją – tam reikėtų neatidėliotinų, realių ir tiesioginių rusų veiksmų prieš NATO ir Amerikos taikinius. Žinoma, Rusija anksčiau yra nubrėžusi raudonąsias linijas ir atsisakiusi karo su Vakarais, kai jos buvo peržengtos. Tačiau esant tokiai bauginančiai karo perspektyvai, Amerika ir NATO neturėtų rizikuoti.

Tačiau realybė tokia, kad „Tomahawk“ nėra toks revoliucinis superginklas, kokiu tiki jo šalininkai Kyjive ir Vašingtone. Jis galėjo būti toks 2014 m., kai rusai įsiveržė į Krymą. Tačiau Rusijos ginkluotosios pajėgos nuo to laiko turėjo pakankamai laiko pasimokyti ir prisitaikyti prie JAV sparnuotųjų raketų grėsmės.

Be to, Maskvos pajėgos puikiai supranta amerikiečių logistinius apribojimus. Amerikiečiai niekada negalėtų aprūpinti Ukrainos pakankamu ginklų kiekiu, kad jie būtų veiksmingi – net ir nekreipiant dėmesio į visas technines galimybes, kurias Rusija turi šiems ginklams numušti.

Taigi Rusija tiesiog tęs karą Ukrainoje ir lėtai, bet užtikrintai laimės.