Šimtai „trobelių“ – ir nė žingsnio link pergalės. Girkinas pratrūko

Įkalintas Putino kritikas, tiksliai numatęs 2022 ir 2024 m. karinių operacijų eigą, savo naujoje pareigybėje griežtai kritikavo Rusijos vadovybės strategiją, pavadindamas ją „kretiniška“ ir šalies vadovybe, nepajėgiančia jokių pokyčių. Jo nuomone, sekinimo karas išsekino pačią Rusiją. Girkinas mano, kad revoliucija neišvengiama. Jis mano, kad geriau būtų „revoliucija iš viršaus“, o ne „revoliucija iš apačios“, rašo NN.

„Sekinimo strategijos“ nesėkmė

Įkalintas FSB pulkininkas Igoris Girkinas (Strelkovas) savo naują laišką iš kalėjimo pradėjo Rusijos gynybos ministerijos po Jevgenijaus Prigožino maišto priimtos karinės strategijos analize. Jis tai apibūdina sarkastiškai ir paprastai:

„Jie rado pergalės receptą: „Imame daug pinigų, perkame daug mėsos, o tada tiesiog užmėtome šita mėsa chocholus! Mes mėsos turim daugiau, tai anksčiau ar vėliau chocholai nebeatlaikys ir pasiduos!“ Jie šią idiotišką strategiją pavadino „išsekinimo karu“ (...) ir paskelbė ją „vienintele teisinga“. Ir „mėsmalė pradėjo malti“ – šį kartą ne „Verduno“ (kaip 1916 m.), o „Donecko“ mėsmalė.

Tačiau, pasak Girkino, po dvejų metų šios taktikos rezultatai pačiai Rusijai buvo katastrofiški. Jis išvardija akivaizdžias problemas: „Paaiškėjo, kad: a) pinigai baigiasi; b) „mėsa“ baigiasi; c) priešas rado būdų ir taktikos kovoti su „mėsa“, išmainydamas visiškai nesvarbiai mažus reljefo plotus į nesvarbiai didelius „mėsos“ kiekius, šturmuodamas juos „kaktomuša“.“

Dėl to, teigia Girkinas, Rusija yra toliau nuo pergalės nei buvo invazijos pradžioje:

„Dėl to per pastaruosius dvejus metus šturmavome šimtus „miškininko trobelių“ (pasak gerai žinomo Pirmojo pasaulinio karo memo), kovojome dešimtis „mūšių prie Isonzo upės“ (taip pat iš ten), paleidome vėjais reguliariosios armijos likučius ir didžiąją dalį tų, kuriuos mobilizavome 2022 m., taip pat savanorius – ir... esame daug toliau nuo pergalės nei buvome.“

Jis pabrėžia, kad Ukraina per šį laiką ne tik nesusilpnėjo, bet iš tikrųjų gerokai sustiprėjo:

„Per pastaruosius dvejus metus priešas sustiprėjo. Galbūt ne kiekybiškai (Ukrainos ginkluotosios pajėgos taip pat patiria didelių nuostolių). Bet techniškai ir organizaciškai, absoliučiai. Prieš dvejus metus ukrainiečiai fiziškai nepajėgė pulti mūsų ekonomikos ir išteklių už fronto linijų ribų. Dabar tai įprasta – kasdienybė! Iki pat Uralo!

Priešas tapo nepaprastai užgrūdintas ir jaučia galingą karinę-techninę ir ekonominę (ir socialinę!) visos NATO paramą. Jį sugriauti užimant dar kelis šimtus beverčių (po visiško sunaikinimo) „mėsininkų trobelių“ (net jei jos būtų Časiv Jaro dydžio) neįmanoma.“

„Problema yra vadovybė, kuri nesugeba veikti“

Pasak Girkino, Rusijos „nepakeičiami lyderiai“ – kaip jis vadina Vladimiro Putino ratą – nesugeba „rizikuoti, o tuo labiau aukotis“. Jiems „aukotis“ turi šalis ir joje gyvenantys žmonės.

Kaip teigia Girkinas, aukščiausia Rusijos vadovybė bijo bet kokių ryžtingų veiksmų, nes jie kelia grėsmę jos stabilumui.

Girkinas tvirtina, kad dabartinės Rusijos vyriausybės pagrindinis tikslas yra savisauga, o ne pergalė. Bet kokie pokyčiai suvokiami kaip grėsmė.

„Jos firminis vadovavimo stilius yra „palikti viską savieigai“, o tada paskelbti bet kokį rezultatą „pasiektu tikslu“.“ Pagrindinis tikslas – išlaikyti valdžią sau ir bendraminčių grupei (...). Taip atsitiko, kad bet kokie „aktyvūs veiksmai“ dabartinės ūmios krizės metu neišvengiamai tik pablogina situaciją ir dėl to didina grėsmę vyriausybei.“

Jis apibūdina valdantįjį elitą kaip pasenusią ir rizikos vengiančią grupę, kuriai stabilumas yra svarbesnis už efektyvumą: „[Valdžios] „branduolys“ gerokai paseno ir netgi vietomis tapo sunykęs. Kiekvienas staigus judesys sukelia ūmų diskomfortą, o „statinė ramybė“ sukuria saugumo ir stabilumo jausmą.“

Girkino prognozė: jokių pokyčių ir neišvengiama revoliucija

Remdamasis tuo, Girkinas daro išvadą, kad vyriausybė nieko nekeis ir toliau veiks pagal senąjį modelį, kol jos ištekliai bus visiškai išeikvoti.

„Jie ir toliau „rinks mėsą už pinigus“, kol bus bent menkiausia galimybė tai padaryti.“ Tuo pačiu metu niekas nesikeis: „mėsmalė“ sustos tik tada, kai bus visiškai išeikvoti ją maitinantys ištekliai.

Kai ištekliai baigsis, vyriausybė, jo nuomone, bandys atitaisyti „laukinį atsilikimą“, kad tęstų „mėsmalės“ darbą.

Girkinas mato „revoliuciją iš viršaus“ kaip vienintelį būdą išgelbėti šalį, tačiau pats šį scenarijų laiko beveik neįmanomu. „Visos kitos „išeitys“ (...) iš karto ir kartu su karo pralaimėjimu panardintų šalį į didelę suirutę.“

Tačiau, pasak jo, tikimybė tokio įvykių posūkio sparčiai mažėja, nes dabartinė elito grupė iš esmės nesugeba atlikti revoliucinių pertvarkymų.

„„Revoliucijos iš viršaus“ tikimybė yra itin maža ir toliau mažėja. Vien todėl, kad „70+ klubas“ tradiciškai stokoja „revoliucinių idėjų“. Ir mes turime ne tik „senių klubą“, bet ir „būrį senstančių hedonistų “.“