Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Karyba |
Nors techniškai sraigtasparniai gali pakelti branduolinės bombos svorį, dėl saugos sistemų trūkumo, mažo greičio ir pažeidžiamumo jie netinka tokioms misijoms.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Sraigtasparniai yra universalūs ir galingi įrenginiai, bet ar jie gali atlikti branduolinių ginklų nešėjo vaidmenį taip pat, kaip bombonešiai ar reaktyviniai naikintuvai? Pateikiame pagrindinius faktus, istorinius precedentus ir pagrindines rizikas. Pagrindinė išvada yra ta, kad techniškai kai kurie sraigtasparniai galėtų pakelti nedidelės taktinės branduolinės bombos svorį, tačiau šiuo metu jie neatitinka branduoliniams ginklams gabenti keliamų saugos ir taktinių reikalavimų. Dauguma branduolinių užtaisų buvo suprojektuoti taip, kad juos būtų galima mesti iš bombonešių arba greitaeigių orlaivių – platformų, kurios suteikia didesnį greitį, aukštį ir saugaus atstumo nuo sprogimo vietos galimybes. Daugelis sraigtasparnių gali gabenti tam tikros rūšies šaudmenis, tačiau jiems trūksta sertifikavimo ir saugos sistemų, skirtų branduoliniams ginklams gabenti ir mėtyti. Tokioms misijoms reikalinga konstrukcija, elektronika ir eksploatavimo procedūros yra standartinės bombonešiuose ir tam tikruose naikintuvuose, bet ne sraigtasparniuose. Išimtinis istorinis atvejis – WE.177Buvo vienas pavyzdys: nuo 1971 iki 1991 metų britų karinio jūrų laivyno sraigtasparniai galėjo gabenti ir mėtyti WE.177 branduolinius užtaisus, skirtus kovai su povandeniniais laivais. Tai buvo specializuota kovos su povandeniniais laivais sistema, o ne sausumos strateginių užtaisų analogas. Ši praktika buvo reta ir nutraukta daugiau nei prieš 30 metų. Pagrindinė sraigtasparnių naudojimo branduoliniam desantui rizikaSraigtasparniai yra lėti ir skraido nedideliame aukštyje – juos lengvai gali užpulti oro gynybos ugnis. Dėl mažo greičio ir artumo detonacijos vietai jie yra labai pažeidžiami smūginių bangų, karščio ir elektromagnetinių impulsų (EMP). Net ir už kelių kilometrų nuo sprogimo sraigtasparnis vargu ar atlaikys detonacijos jėgą. Bombonešiai ir daugelis naikintuvų gali mėtyti užtaisus iš didelio aukščio ir dideliu greičiu, taip suteikdami jiems galimybę pajudėti iš detonacijos vietos. Be to, šaudmenų konstrukcija ir jų išdėstymo taktika numato orlaivių evakuacijos ir detonacijos mechanizmus detonacijai iš oro – tai, ko sraigtasparniai neturi. Šiuolaikinė strategijaŠiandien tik tam tikri orlaiviai ir kai kurie modernūs naikintuvai yra sertifikuoti gabenti branduolinius ginklus, o valdymo, navigacijos ir paleidimo sistemos yra griežtai reglamentuojamos. Sraigtasparniai nėra šiuolaikinių branduolinių ginklų pristatymo planų dalis, nors jie gali būti naudojami su branduoline infrastruktūra susijusių objektų saugumui ar avariniam transportavimui. Teoriškai įmanoma sukurti sraigtasparniams pritaikytus ginklus, tačiau dėl saugumo, evakuacijos ir strateginių problemų tai labai mažai tikėtina. Apibendrinant, karo ekspertai sutinka, kad reaktyviniai lėktuvai ir bombonešiai artimiausiu metu išliks pagrindinėmis branduolinių ginklų tiekimo platformomis.
MTPC parengtą informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško VšĮ „Mokslo ir technologijų populiarinimo centras“ sutikimo draudžiama.
|