„Nežinome, ar esame karo pabaigoje, ar galbūt tik pradžioje“

„Nežinome, ar esame karo pabaigoje, ar galbūt pradžioje“, – „PolskieRadio24.pl“ sakė Nobelio taikos premijos laureatė Oleksandra Matvijčiuk. Ji priduria, kad Rusija netrukus taip pat gali pulti Lenkiją. Rusijos žiniasklaidoje „nuolat diskutuojama“, ar dabar pulti Lenkiją, ar Estiją.

Matvijčiuk taip pat pabrėžia, kad Vladimiras Putinas grobia Ukrainos vaikus, nes Rusijos tikslas – genocidas prieš užkariautas tautas. „Jei norite iš dalies ar visiškai sunaikinti nacionalinę grupę, nereikia eliminuoti visų jos narių. Užtenka priverstinai pakeisti jų tapatybę, ir visa nacionalinė grupė išnyks. Kadangi vaikai yra kiekvienos tautos ateitis, Ukrainos vaikai yra ypatingas taikinys šiame kare“, – aiškina ji. Ji priduria, kad susiduriama su masiniu Ukrainos vaikų deportavimu, dėl kurio Tarptautinis baudžiamasis teismas išdavė Vladimiro Putino arešto orderį.

PolskieRadio24.pl: Šį klausimą sau užduoda milijonai žmonių visame pasaulyje. Ką, jūsų manymu, galime padaryti, kad laimėtume karą Ukrainoje?

Nobelio taikos premijos laureatė Oleksandra Matvijčiuk: Turime aiškiai pasakyti Putinui, kad jis negali pasiekti savo tikslų – okupuoti visą Ukrainą ir pulti kitą Europos šalį, kad jėga atkurtų Rusijos imperiją.

Putinas turi suprasti, kad niekada nepasieks šio tikslo. Turime jį pasiekti demonstruodami stipriąsias puses. Diktatoriai nebijo raudonojo kilimo. Jie gerbia tik kalbą, kuri pabrėžia stipriąsias puses. Ir tai yra kiekvieno diktatoriaus logika, ir Vladimiras Putinas nėra išimtis.

Kai kalbame apie stipriąsias puses: reikia imtis įvairių veiksmų. Pirmiausia, leiskite priminti, kad turime 300 milijardų dolerių įšaldyto Rusijos turto, daugiausia Europos šalyse.

Ir mums reikia daug pinigų, kad sustabdytume Rusijos agresiją, apsigintume, atkurtume ir susigrąžintume sunaikintas teritorijas, sumokėtume reparacijas už Rusijos karo nusikaltimus, duotume pinigų šių nusikaltimų aukoms. Ir labai nuspėjama, kad Rusija atsisakys mokėti.

Tačiau mes turime 300 milijardų dolerių. Kodėl mes vis dar laukiame, kol konfiskuosime šį turtą ir panaudosime jį tinkamam tikslui? Už šį karą turėtų mokėti Rusija. Ne Europos mokesčių mokėtojai.

Tai tik vienas pavyzdys. Galėčiau išvardyti ir kitus. Tačiau noriu, kad mūsų skaitytojai suprastų, kas pastatyta ant kortos. Problema ne ta, kad vyriausybės nežino, kokių veiksmų joms reikia imtis. Problema yra politinė valia ir ar jos turi drąsos bei drąsos prisiimti istorinę atsakomybę imtis ryžtingų veiksmų. Nes tai taip pat reiškia, kad jos turi būti sąžiningos ir nuoširdžios savo piliečiams. Reikia pasakyti, kad atsiprašome, bet mes nebegyvename taikos laikais. Neramumų metu negalime likti savo komforto zonoje. Privalome imtis ryžtingų veiksmų. Ir tai bus labai nemalonus, bet labai atviras ir sąžiningas pokalbis su žmonėmis.

Manau, kad Europos šalių vadovai tikriausiai bijo pradėti šį pokalbį, nes dabartinės kartos jų šalyse paveldėjo laisvę iš savo senelių. Jie pradeda laikyti laisvę savaime suprantamu dalyku.

Mūsų amžininkai niekada nesiėmė ryžtingų veiksmų gindami savo laisvę. Jie nemokėjo krauju už žmogaus orumą. Jie tapo demokratijos vartotojais. Ir tai yra problema. Taikos metu galima sau leisti tokį požiūrį. Bet dar kartą pakartosiu – mes ne taikos metu, mes esame pasaulinėje audroje.

Svarbus klausimas – kodėl Putinas kariauja Ukrainoje. Jūs minėjote interviu su Rusijos karo belaisviais, kurie teigė, kad ukrainiečius Rusija ketina panaudoti tolesniems užkariavimams. Kaliniai kankinami. Aukščiausių Kremliaus pareigūnų straipsniuose ir pareiškimuose yra ideologinių teiginių, kad ukrainiečių kalbos nėra, kad ukrainiečių tautos nėra. Tai, žinoma, netiesa, bet tai yra ideologinė šio karo varomoji jėga.

Taip, jūs esate visiškai teisus. Šis karas yra genocidinio pobūdžio. Vladimiras Putinas atvirai sako, kad nėra ukrainiečių kalbos, nėra ukrainiečių tautos ir nėra ukrainiečių kultūros.

12 metų dokumentavome, kaip šie žodžiai virto siaubinga praktika. Rusai fiziškai naikino aktyvius vietos gyventojus okupuotose teritorijose. Užimdami teritorijas, jie siekė išlaikyti nuolatinę okupuotų regionų kontrolę. Ir šiuo tikslu jie naudojo terorą prieš civilius gyventojus.

Jie fiziškai naikino kunigus, vaikus, rašytojus, merus, žurnalistus, muzikantus, mokytojus, aplinkosaugininkus: visus aktyvius vietos bendruomenių žmones. Jie uždraudė ukrainiečių kalbą ir kultūrą. Jie naikino ir plėšė Ukrainos kultūros paveldą. Ir jie prievarta deportavo Ukrainos vaikus į Rusiją. Jie buvo apgyvendinti Rusijos perauklėjimo stovyklose. Jiems buvo pasakyta, kad tai ne ukrainiečių vaikai, o rusai. Jiems buvo pasakyta, kad jų šeimos ir tėvai jų išsižadėjo ir dabar juos įvaikins rusų šeimos, kurios juos augins rusiškai, rusiškai ir kaip rusus.

Kaip žmogaus teisių teisininkė, žinau, kad genocidas yra nusikaltimas, pranokstantis nusikaltimus. Tai labai sunku įrodyti. Tačiau nereikia būti teisininku, kad suprastum labai paprastą dalyką.

Jei norite iš dalies arba visiškai sunaikinti nacionalinę grupę, nebūtina eliminuoti visų tos nacionalinės grupės narių. Užtenka priverstinai pakeisti jų tapatybę, ir visa nacionalinė grupė išnyks. Kiekvienai tautai vaikai yra ateitis, o Ukrainos vaikai tampa ypatingu taikiniu šiame kare. Štai kodėl mes susiduriame su masiniu Ukrainos vaikų deportavimu, kuris baigėsi Tarptautinio baudžiamojo teismo arešto orderiu Vladimirui Putinui.

Kai sakau, kad Vladimiras Putinas yra didžiausias vaikų grobikas pasaulyje, tiesiog kalbu apie jo kaltinamąjį aktą.

Buvo mintis įsteigti specialų tribunolą, kuris leistų teisti tūkstančius nusikaltimų, kuriuos Vladimiras Putinas ir rusai padarė per šį karą. Tai būtų logiška, atsižvelgiant į nusikaltimų mastą. Tačiau tai dar nėra nustatyta. Yra tūkstančiai nusikaltimų, bet jie lieka nenubausti; nėra jokio būdo užtikrinti atskaitomybę.

Tai yra viena iš pagrindinių dabartinės tragedijos priežasčių. Nes visas pragaras, kurį matome Ukrainoje, yra visiško nebaudžiamumo, kuriuo Rusija mėgavosi dešimtmečius, rezultatas.

Rusijos kariai įvykdė siaubingus nusikaltimus Čečėnijoje, Moldovoje, Gruzijoje, Malyje, Libijoje, Sirijoje ir kitose pasaulio šalyse. Jie niekada nebuvo nubausti. Jie mano, kad gali daryti ką nori.

Privalome nutraukti šį nebaudžiamumo ciklą ne tik dėl Ukrainos žmonių, ne tik dėl kitų Europos šalių ar pasaulio šalių žmonių, kurie anksčiau buvo Rusijos karo nusikaltimų aukos, bet ir siekdami užkirsti kelią kitam Rusijos išpuoliui prieš kitą tautą.

Kodėl toks tribunolas dar neveikia?

Nes tai yra procesas. Prireikė trejų metų, kad būtų paskelbti politiniai sprendimai jį įsteigti. Trejų metų. Šių metų birželį turėjome istorinį susitarimą tarp Europos Tarybos ir Ukrainos dėl tokio specialaus tribunolo įsteigimo. Tačiau tai tik pirmas žingsnis.

Dabar dėl jo turi balsuoti Europos Tarybos Ministrų Komitetas. O tada sutartį gali pasirašyti kitos šalys.

Mums reikia Lenkijos paramos, kad paskatintume kitas šalis prisijungti prie pastangų įsteigti šį specialųjį tribunolą. Idėja – parodyti tarptautinį solidarumą, kad XXI amžiuje nėra priimtina įsiveržti į kaimyninę šalį, žudyti ten žmones, atimti jų vaikus ir prievarta keisti jų tapatybę. Turi būti supratimas: jei nuspręsite daryti tokius dalykus, būsite nubausti.

Jūs įkūrėte labai svarbias organizacijas: Pilietinių laisvių centrą, kuris gavo Nobelio taikos premiją, ir Euromaidan SOS. Abi jos atnešė reikšmingų pokyčių. Jos buvo būtent tai, ko reikėjo krizės metu. Jos buvo sėkmingos.

2007 m. įkūriau Pilietinių laisvių centrą. Sukūriau Euromaidan SOS kaip atsaką į žiaurų taikių studentų demonstracijų išvaikymą Orumo revoliucijos metu. Suvienijome kelis tūkstančius žmonių, kad suteiktume teisinę pagalbą visoje šalyje persekiojamiems protestuotojams. Kiekvieną dieną pasirodydavo šimtai žmonių, mušami, kankinami ir kaltinami sufabrikuotose baudžiamosiose bylose.

Paminėjau Orumo revoliuciją, nes ji pabrėžia Ukrainos teisę grįžti į civilizuotą Europos sferą. Ji yra mūsų „perėjimo“ į šį pasaulį pagrindas. Milijonai žmonių sukilo prieš autoritarinį, korumpuotą režimą.

Jie taikiai demonstravo būtent dėl ​​galimybės sukurti šalį, kurioje būtų saugomos kiekvieno žmogaus teisės, vyriausybė būtų atskaitinga, teismai nepriklausomi, o policija nemuštų studentų už dalyvavimą taikioje demonstracijoje.

Ir mes už tai sumokėjome didelę kainą, nes centriniame Kyjive buvo nušauta daugiau nei 100 taikių protestuotojų.

Ir kai mums buvo suteikta ši galimybė sukurti europinę dimensiją Ukrainoje, kas nutiko?

Rusai įsiveržė į Ukrainą. Rusija okupavo Krymą ir dalį Luhansko srities.

Rusai įsiveržė į Ukrainą. Rusija 2014 m. okupavo Krymą, dalį Luhansko ir Donecko sričių. O prieš trejus metus, 2022 m., Rusija išplėtė šį karą – pradėjo didelio masto invaziją.

Nes Putinas nebijo NATO. Putinas bijo laisvės idėjos, kuri priartėjo prie Rusijos sienų. To nesupranta žmonės, kurie propaguoja svajones: „Atiduokime dalį Ukrainos teritorijos, ir Putinas sustabdys karą“.

Jie nesupranta šios logikos ir to, kad nėra vietos kompromisams. Kalbama apie patį laisvojo pasaulio egzistavimą.

Pats laisvojo pasaulio egzistavimas visada kelia grėsmę diktatūroms prarasti savo galią. O Rusija yra imperija. Imperija turi centrą, bet neturi sienų. Imperija visada siekia plėstis. Kai imperija turi energijos, imperija pradeda karą. Kai imperijai trūksta energijos, ji lauks, kol gaus tos energijos, kad pradėtų naują karą. Tokia jau rusų prigimtis.

Tai sunkus klausimas, bet galbūt jau turite idėjų, pasiūlymų ir apmąstymų. Ką galime daryti dabar, atsižvelgdami į tai, koks bus pasaulis po karo?

Tai labai sunkus klausimas. Mes neįsivaizduojame, ar esame karo pabaigoje, viduryje, ar galbūt tik pačioje pradžioje. Nežinome, ar Rusija rytoj puls Lenkiją – pavyzdžiui, iš Baltarusijos teritorijos. Tai įmanoma. Jie viešai diskutuoja apie tai Rusijos televizijoje, kurią Europos šalį jie puls kitą kartą – Lenkiją ar Estiją.

Taigi grėsmė reali. Nes Rusija šiuo metu išbando NATO valstybių narių solidarumą. Ir ypač naują JAV administracijos požiūrį į 5 straipsnio įsipareigojimus. Maskva išbando Europos lyderių ryžtingumą.

Ką reikia daryti? Turime pripažinti, kad dramatiški laikai visada yra tikros lyderystės, tikros drąsos ir tikros atsakomybės išbandymas.