Didžiausia naujiena ateina. Rusijos ekonomika griūva realiu laiku!

Rusijos ekonomika griūva realiuoju laiku.

Po plataus masto Ukrainos atakų kampanijos Rusija praktiškai nebeturi perdirbto kuro eksportui, nes benzino ir dyzelino eksporto srautai sumažėjo iki pandemijos metu matytų lygių, o ekonomika pradeda jausti sisteminę tiekimo krizę, o ne trumpalaikį sutrikimą. Traukiniai ir cisternos, kurie anksčiau patikimai pristatydavo perdirbtą produkciją, dabar juda daug mažiau, o šis trūkumas jau matomas degalinėse, laivų dokumentuose apie gabenamus krovinius ir ministerijų pranešimuose.

Kasdieniai naftos ir perdirbto kuro geležinkelio pervežimai rugsėjį vėl smuko iki lygio, kuris paskutinį kartą buvo matomas 2020 m., pandemijos pradžioje. Kasdienis žaliavos ir perdirbto kuro pakrovimas geležinkeliais rugsėjį siekė 3 690 000 barelių per dieną – toks lygis paskutinį kartą buvo 2020 m. birželį. Tai reiškia milžinišką daugiau nei 26 % kritimą, palyginti su praėjusių metų Rusijos vidurkiu. Ten, kur anksčiau prie terminalų įprastai stovėdavo ilgų cisterninių vagonų grandinės, dabar geležinkeliais vežama gerokai mažiau produktų, o eksporto laivams produkcijos tiekiama gerokai mažiau.

Jūroje padėtis taip pat prasta; rugsėjį jūra eksportuojamų perdirbtų produktų kiekis sumažėjo apie 17 procentų po to, kai streikai privertė kelias dideles naftos perdirbimo gamyklas nutraukti perdirbimą. Kai uostai ir laivų įplaukos tampa nepatikimos, draudikai didina įmokas arba riboja reisų draudimą, ypač senesniems šešėlinio laivyno tanklaiviams, kurie plaukioja su neaiškia dokumentacija. Tai verčia prekybininkus ieškoti retų, brangesnių draudimų arba pereiti prie žemesnės kokybės laivų su menku arba valstybės remiamu draudimu, taip vėluojant siuntoms ir didinant kiekvienos pervežamos barelio kainą. Praktiškai didėjančios draudimo ir krovinių gabenimo išlaidos spaudžia pirkėjus ir daro kai kuriuos sandorius neekonomiškus. Bendras sumažėjimas lygus 153 milijonų barelių nuostoliams rugsėjį, todėl vien per vieną mėnesį pajamos sumažėjo daugiau nei 12 milijardų JAV dolerių.

Taip vyksta todėl, kad maždaug pusė Rusijos naftos perdirbimo gamyklų buvo atakuotos arba priverstos nutraukti darbą po pakartotinių Ukrainos dronų smūgių, todėl liko daug mažiau kuro, kurį galima išsiųsti. Likusi pusė jų yra arba per toli nuo Ukrainos, kad joms būtų iš karto grėstų pavojus, arba jau dirba sumažinta gamyba arba patiria įtampą, nes sankcijų metu sunku gauti atsarginių dalių ir specialistų remonto komandų, o tos kelios, kurias Rusija turi, dažnai nukreipiamos remontuoti sunaikintų įrenginių. Tai reiškia, kad net ir nepažeistos naftos perdirbimo gamyklos negali kompensuoti šio trūkumo iki reikiamo lygio. Iš dalies taip yra dėl išplėsto Ukrainos tolimojo nuotolio smūginių ginklų arsenalo, pagaminto šalies viduje ir pasižyminčio įspūdingu veikimo nuotoliu. Už 60 procentų smūgių atsakingi Ukrainos dronai FP-1, kurių veikimo nuotolis yra 1600 kilometrų, o 60–120 kilogramų svorio kovinė galvutė yra pakankamai tiksli ir galinga, kad sugadintų naftos perdirbimo gamyklų modulius. Pažymėtina, kad kai kuriose ataskaitose nurodoma, jog Ukraina galėjo netgi panaudoti savo naujas sparnuotąsias raketas „Flamingo“, kad atliktų kai kuriuos smūgius naftos perdirbimo gamykloms, o jei tai būtų tiesa, tai būtų padarę daug daugiau niokojančios žalos.

Kadangi Rusijos naftos perdirbimo gamyklos neveikia, pagrindiniais taikiniais tapo sandėliai, kuriuose kuras laukia, kol bus pakraunamas į laivus ar traukinius. Vaizdo įrašuose ir palydoviniuose vaizduose matyti dideli depų gaisrai ir apgadintos geležinkelio saugyklos. Kai šios saugyklos sudega arba yra nebenaudojamos, gamintojai negali laikyti produktų eksportui ar nukreipti jų aplenkti pažeistų gamyklų, todėl eksportas dar labiau sumažėja, o vietinės rinkos greičiau išsenka. Depų atakos yra paprastas ir žiaurus būdas išplėsti krizę, kol remontuojamos naftos perdirbimo gamyklos, o tuo tarpu Ukraina laukia, kada vėl galės atakuoti naftos perdirbimo gamyklas. Netiesioginis poveikis yra tiesioginis ir lengvai suprantamas, nes žmonės ir įmonės susiduria su trūkumu ir normavimu, o net armijos daliniai kenčia nuo mažų atsargų.

Apskritai, apgadintos naftos perdirbimo gamyklos, depų gaisrai ir geležinkelių krovos sutrikimai kartu pastūmėjo Rusijos kuro sistemą į krizę, kurios mastas panašus į pandemijos šoko. Naftos perdirbimo gamyklų remontas trunka savaites ar mėnesius, nes trūksta dalių ir kvalifikuotų darbuotojų, o kiekvienas smūgis depams panaikina buferius, kurie kitaip užtikrintų eksporto srautą. Jei spaudimas tiek perdirbimui, tiek sandėliavimui ir toliau bus taikomas, Maskva susidurs su trimis blogais pasirinkimais: daug išleisti perdirbto kuro importui, susitaikyti su ilgalaikiais eksporto nuostoliais arba normuoti atsargas šalyje, ir nė vienas iš šių sprendimų nėra greitas ar neskausmingas.