Karas dėl šuns: kai Europa išprotėjo dėl vieno šūvio

Prieš 100 metų Graikija ir Bulgarija įsitraukė į karą dėl nedidelio incidento – kokios buvo taikos sąlygos?

1925 m. tarp dviejų Europos šalių netikėtai kilo ginkluotas konfliktas. Kovos truko dešimt dienų, per kurias žuvo 171 žmogus ir vienas šuo, o galiausiai jas nutraukė Tautų Sąjunga, rašo Rostislavas Kameristy-Breitenbucheris.

Šis trumpas, bet kruvinas konfliktas truko nuo 1925 m. spalio 19 iki 29 d. ir vyko aplink Petričiaus miestą Bulgarijos Karalystėje. Jis oficialiai žinomas kaip Graikijos ir Bulgarijos krizė arba Petričiaus incidentas, bet istorikai dažniau vartoja ironišką epitetą – „Benamio šuns karas“.

Jį sukėlė beveik anekdotinis pasienio susirėmimas, kuris peraugo į ginkluotą konfliktą ir graikų invaziją į bulgarų žemes. Tačiau šio karo šaknys slypi giliuose, neišspręstuose teritoriniuose ir etniniuose ginčuose.

Verta paminėti, kad Graikijos ir Bulgarijos santykiai buvo itin įtempti net XX amžiaus pradžioje. Abi šalys varžėsi dėl Makedonijos regiono, o vėliau ir Vakarų Trakijos, kontrolės. Ši konkurencija lėmė partizaninio judėjimo, žinomo kaip 1904–1908 m. Makedonijos kova, atsiradimą.

1912 m. kilo Pirmasis Balkanų karas, kuriame Graikija ir Bulgarija susivienijo prieš Osmanų imperiją ir iškovojo pergalę. Tačiau praėjus vos mėnesiui po jo pabaigos, jos pradėjo kovoti ne tik su turkais, bet ir viena su kita. Bulgarija, nepatenkinta teritorijos paskirstymu, puolė savo buvusius sąjungininkus, ypač Graikiją. Vėliau, Pirmajame pasauliniame kare, Bulgarija kovojo Centrinių valstybių pusėje prieš Antantę, prie kurios prisijungė Graikija.

Dėl to reikšmingos Bulgarijos pretenduojamos teritorijos buvo perleistos Graikijai. Po Balkanų karo jai atiteko pusė istorinio Makedonijos regiono, o po Pirmojo pasaulinio karo – Vakarų Trakija. Tačiau šiuose regionuose daugiausia gyveno bulgarai, svajoję suvienyti visas etnines bulgarų žemes.

Viskas prasidėjo 1925 m. spalio 19 d., kai graikų kareivis vijosi savo šunį, kuris netoli Demiro Kapijos pasienio perėjos ant Belasicos kalno atklydo į Bulgarijos teritoriją. Bulgarijos pasieniečiai nedvejodami nušovė ir kareivį, ir šunį. Tada iš abiejų pusių pasigirdo šūviai.

Bulgarijos vyriausybė išreiškė apgailestavimą ir susirūpinimą dėl apgailėtinos klaidos, dėl kurios įvyko incidentas, ir pasiūlė sudaryti bendrą Graikijos ir Bulgarijos pareigūnų komisiją jam ištirti. Tačiau Graikija pasipiktinusi atmetė šį pasiūlymą.

Graikijos vyriausybės vadovas generolas Theodoros Pangalosas pateikė Bulgarijai 48 valandų ultimatumą: oficialiai nubausti atsakingus asmenis, sumokėti 2 milijonus Prancūzijos frankų kompensacijai aukų šeimoms ir nedelsiant išvesti visus Bulgarijos karius iš Graikijos teritorijos. Iš tikrųjų generolas, kuris iš esmės buvo Graikijos karinis diktatorius, nenorėjo taikos. Jis siekė užsienio politikos sėkmės, kad įteisintų savo režimą ir sustiprintų savo šalies pozicijas.

Graikija įvykį paprastai vaizdavo taip: Bulgarijos kareiviai kirto sieną, užpuolė graikų forpostą Belasicoje ir nužudė graikų sargybinį ir jo šunį. Istorikai šią versiją laiko nepagrįsta, tačiau T. Pangalosui buvo patogu nedelsiant pradėti karinę intervenciją.

Sofija ignoravo ultimatumą ir spalio 22 d. Graikija pasiuntė savo kariuomenę užimti Petričiaus miesto. Tuo metu Bulgarija turėjo nedidelę armiją, kurią apribojo Neiso sutartis – tik 20 000 vyrų visai šaliai – ir negalėjo veiksmingai pasipriešinti. Tada į pagalbą atskubėjo Makedonijos koviniai daliniai, savanoriai ir veteranai, ir per kelias dienas regioną gynė maždaug 10 000 kovotojų.

Ir vis dėlto to nepakako – T. Pangalosas ketino prieš juos pasiųsti daugiau nei 30 000 karių.

Graikijos pajėgos įžengė į Bulgarijos teritoriją maždaug 10 kilometrų ir įstrigo, ruošdamosi šturmuoti Petričių. Tačiau bulgarai jau buvo pastatę stiprią gynybos liniją netoli miesto. Buvo visos priežastys manyti, kad konfliktas peraugs į kruviną ir užsitęsusį karą.

Tada Bulgarija kreipėsi į Tautų Sąjungą ir, remdamasi tarptautine teise, pareikalavo suvaldyti Graikijos agresiją.

„Prieš atsakydama į mūsų pasiūlymą, Graikijos vyriausybė įsakė Graikijos kariuomenei tęsti puolimą Bulgarijos teritorijoje“, – spalio 22 d. teigiama Bulgarijos telegrafiniame kreipimesi į Tautų Sąjungą. „Įsakymą vykdė daugybė karinių dalinių, remiamų artilerijos, kurie pradėjo žygį spalio 21 d. ir jau įsiveržė į mūsų teritoriją 8 kilometrus. Bulgarijos vyriausybė įsakė pasienio stotims nesipriešinti šiam įsiveržimui, todėl Graikijos kariuomenė galėjo užimti kelias Bulgarijos gyvenvietes Strimono slėnyje.“

Bulgarai pranešė, kad Graikijos artilerija paleido kelis sviedinius į Petričiaus miestą ir Marnopolio geležinkelio stotį, o agresorės šalies lėktuvai numetė didelę bombą ant tilto Livunovo kaime. Sofija sąmoningai pasirinko minimalios karinės konfrontacijos strategiją, kad padidintų savo diplomatinės pergalės galimybes. Bulgarijos vyriausybė įsakė savo kariuomenei pasiūlyti tik simbolinį priešinimąsi, o iš pasienio regiono organizuotai buvo evakuota apie 15 000 žmonių.

Tautų Sąjunga greitai sušaukė susitikimą Paryžiuje ir nusprendė, kad abi pusės turėtų nedelsdamos nutraukti karo veiksmus, o Graikijos kariuomenė turėtų nedelsdama palikti Bulgariją.

Šis įsakymas sustabdė planuojamą Petričiaus puolimą. Tautų Sąjungos Taryba taip pat išsiuntė karinius atašė iš Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Italijos į konflikto vietą prižiūrėti visišką Graikijos kariuomenės išvedimą. Generolas T. Pangalosas pakluso: spalio 29 d. paskutinis graikų kareivis paliko Bulgariją. O gruodžio 3 d. Tautų Sąjungos specialioji tyrimo komisija pateikė savo pradines išvadas.

„Nors Bulgarija prisiima pradinę atsakomybę už pirmuosius šūvius, pagrindinė kaltė dėl vėlesnės eskalacijos tenka Graikijai“, – teigiama išvadose. „Graikijos kaltė slypi tame, kad ji griebėsi agresijos, užuot pasinaudojusi Tautų Sąjungos geromis paslaugomis.“

Šis sprendimas buvo diplomatinė Bulgarijos pergalė. Galutinė Tautų Sąjungos rezoliucija turėjo apčiuopiamų finansinių ir politinių pasekmių agresoriui: Graikija buvo įpareigota sumokėti Bulgarijai kompensaciją už invazijos padarytą materialinę ir moralinę žalą – 45 000 svarų sterlingų, kuriuos Atėnai sumokėjo 1926 m. vasarį. Tuo tarpu Bulgarija savanoriškai suteikė finansinę kompensaciją pradinio konflikto aukų – kareivio, nužudyto vejantis šunį, ir kitų tą pačią dieną mirusių asmenų – šeimoms.

Įdomu tai, kad Petričiaus gyventojai atsisakė savo dalies graikų kompensacijos ir paaukojo pinigus sporto salės statybai. Kai lėšų nepakako, buvo surengta papildoma rinkliava, o po trejų metų naujoji mokymo įstaiga priėmė pirmuosius mokinius.

Pažemintas T. Pangalosas skundėsi, kad Tautų Sąjunga veikia pagal dvigubus standartus ir yra šališka jo šalies atžvilgiu. Jis teigė, kad kai Italijos diktatorius Benito Mussolini 1923 m. vasarą subombardavo Korfu salą, niekas jo griežtai nepasmerkė – tad kodėl Italijai buvo leista pulti kitus, o Graikijai – ne? Po konflikto su Bulgarija generolas tęsė savo revanšistinį kursą, tačiau 1926 m. rugpjūtį jo politika nepatenkinti karininkai surengė perversmą ir jį nuvertė.

„Benamio šuns karas“ karas truko tik 10 dienų ir nusinešė 50 bulgarų ir 121 graikų kareivių gyvybes. Istorikai šį konfliktą, kuris neperaugo į didelį karą, vadina efektyviausia Tautų Sąjungos pergale mažai šaliai.