Su-25 prieš Afganistano mudžahedus. Kodėl sovietmečio atakos lėktuvas vis dar naudojamas kare Ukrainoje?

Taktika sparčiai vystėsi. Pirmosios operacijos iš esmės buvo „nuoseklios“ atakos, mėtant bombas ir leidžiant raketas viena po kitos į slėnius. Tačiau sukilėlių ugnis iš žemės privertė pakeisti taktiką. Pilotai perėjo prie „žvaigždės“ formacijos, apskriedami taikinius iš skirtingų krypčių, kad smogtų netikėtai, arba naudodami lygiagrečius priėjimus iš priešingų krypčių, kad dezorientuotų priešą.

Su-25 buvo kietas riešutėlis

Jis dažnai vadovaudavo atakoms, susilpnindamas priešo pozicijas, kol į ataką įskrisdavo labiau pažeidžiami atakos sraigtasparniai Mi-24. 1986 m. balandžio mėn. lazeriu valdomų raketų Ch-29 integravimas į Grač arsenalą leido jam atakuoti iš didelio aukščio, taip sumažinant pažeidžiamumą priešlėktuvinių ir raketinių ginklų atžvilgiu. Nepaisant navigacijos apribojimų, draudžiančių skrydžius naktį ar blogu oru, orlaivio 750 km kovinis spindulys leido jam skristi iš Kabulo į atokius pasienio rajonus.

Dėl drąsių skrydžių šis lėktuvas tapo Afganistano karo legenda. Vieno 1987 m. reido metu grupė Su-25, užmaskuotų kaip sunkiasvoriai transporto lėktuvai An-12, siekiant suklaidinti Pakistano mudžahedus, paleido ugnies salvę per sieną. Vidutiniškai sovietų pilotai per metus atlikdavo 360 skrydžių su vienu lėktuvu, iš viso 60 000 misijų prieš sukilėlius.

Tačiau, Su-25 nebuvo neįveikiamas. Mudžahedai greitai sukūrė atsakomąsias priemones, kurias sustiprino 1986 m. pradėtos tiekti amerikietiškos „Stinger“ raketos. Jos padarė didelių nuostolių Su-25 parkui: 23 lėktuvai buvo numušti šaulių ginklų ugnimi, 12 prarasti per katastrofas, o dar 9 buvo sunaikinti Kabule ir Kandahare.

Pirmasis Su-25 praradimas įvyko 1984 m. sausio 16 d., kai mudžahedai raketa „Strela-2“ numušė sovietų lėktuvą netoli Urguno. Tarp garsių atvejų buvo pulkininko Aleksandro Ruckio katapultavimasis 1988 m. rugpjūtį, kai į jo lėktuvą pataikė priešlėktuvinė patranka. Pilotas buvo sugautas Pakistane, o jo numušto lėktuvo nuolaužos, kaip pranešama, pateko į Amerikos žvalgybos rankas. Šie nuostoliai, kurie sudarė ketvirtadalį visų sovietinės aviacijos nuostolių, pabrėžė priešo kontroliuojamos oro erdvės pažeidžiamumą.

Tačiau Grač veiksmingumas galiausiai nusvėrė visas nesėkmes.

Sovietams labai reikėjo artimojo oro paramos lėktuvo, galinčio atlaikyti didelį kovos intensyvumą. Jį jie gavo Su-25 dėka. Jo 4000 kg naudingoji apkrova padarė didelių nuostolių mudžahedų logistikai, leisdama sovietų armjai prasiskverbti giliau į partizanų tvirtoves. Modifikacijos, sukurtos remiantis Afganistano patirtimi, apėmė patobulintą elektroninę karybą ir kalnuotoms sąlygoms optimizuotus ginklus, o tai padidino Su-25 išgyvenamumą ir lankstumą.

Sukilėliai taip pat prisitaikė, išsklaidė pajėgas ir naudojo klaidingus taikinius, tačiau pati orlaivio išvaizda privertė juos keisti taktiką, o tai pabrėžė jo psichologinį pranašumą.

Po Afganistano Su-25tapo legenda. Iki sovietų pasitraukimo iš Afganistano 1989 m. Su-25 jau buvo įrodęs atakos lėktuvo koncepciją, darydamas įtaką vėlesniems modeliams, tokiems kaip Su-39. Vėliau jis dalyvavo mūšiuose Čečėnijoje, Sirijoje ir Ukrainoje, tačiau tik po krikšto Sovietų Sąjungos ir Afganistano kare, kurio metu jis atliko 60 000 skrydžių ir patyrė didelių nuostolių, jis įtvirtino savo, kaip artimos oro paramos ikonos, statusą. Lėktuvo naudojimas atskleidė sovietų armijos trūkumus integruojant oro ir sausumos pajėgas, todėl buvo pakeista doktrina.

Šiandien, atsinaujinusios supervalstybių konfrontacijos kontekste, Grač primena mums oro karo esmę: tai ne tik ugnies galia, bet ir nuolatinis buvimas šiuolaikinio mūšio lauko chaose.