Su-25 prieš Afganistano mudžahedus. Kodėl sovietmečio atakos lėktuvas vis dar naudojamas kare Ukrainoje?

Iki sovietų pasitraukimo iš Afganistano 1989 m., Su-25 įrodė atakos lėktuvo koncepcijos efektyvumą ir padarė įtaką vėlesniems modeliams, tokiems kaip Su-39.

Atakos lėktuvas padėjo sovietų armijai karo su mudžahedais Afganistane pradžioje, o po 45 metų vis dar aktyviai naudojamas Ukrainos kare.

Pateikiame analitiko Brandono J. Weicherto straipsnį „Kaip Su-25 pakeitė sovietų patirtį Afganistane“ apie seno sovietinio naikintuvo Su-25 ypatybes.

Afganistano karas (1979–1989 m.) buvo varginantis konfliktas, išbandęs ir galiausiai palaužęs sovietų armiją. Atšiauriuose Hindukušo kalnuose sausumos pajėgos nuolat susidurdavo su pasalomis ir tiekimo trūkumu, todėl veiksmingų artimojo oro paramos lėktuvų poreikis tapo neatidėliotinas.

Taip gimė „Suchoi Su-25“ (NATO kodas „Frogfoot“). Šis tvirtas atakos lėktuvas sukurtas taip, kad galėtų tiekti galingą ugnies galią esant intensyviai ugniai iš žemės.

Su-25, sovietų pilotų pramintas Grač (kovas) dėl paukščio silueto, atliko svarbų vaidmenį kare, atlikdamas daugiau nei 60 000 skrydžių ir keisdamas kovų dinamiką. Nors Sovietų Sąjunga galiausiai pralaimėjo karą, Grač koviniai pasiekimai išlieka vienu iš nedaugelio šviesių taškų nesėkmingoje sovietų karinėje kampanijoje Afganistane.

Su-25 techninės charakteristikos:

• Priimtas į tarnybą: 1981 m.
• Pagamintų orlaivių skaičius: apie 1000
• Ilgis: 15,53 m
• Aukštis: 4,8 m
• Sparnų plotis: 14,36 m
• Maksimalus kilimo svoris: 19,3 tonos
• Varikliai: du „Sojuz“/„Tumanskij R-195“ turboreaktyviniai varikliai
• Didžiausias greitis: 975 km/val.
• Kovos spindulys: 750 km
• Maksimalus aukštis: 7000 m
• Ginkluotė: vienas 30 mm GŠ-30-2 lėktuvinis pabūklas; 11 pakabos vienetų; naudingoji apkrova 4400 kg
• Įgula: 1 pilotas

Su-25 konstrukcija buvo optimizuota artimos oro paramos misijoms sudėtingoje ir raižytoje Afganistano vietovėje. Šarvuota titano kabina apsaugojo pilotą nuo 23 mm sviedinių, o du turboreaktyviniai varikliai užtikrino atsarginę galią ir trauką kylant iš trumpų, neasfaltuotų takų. Ikigarsinis greitis ir mechanizuoti sparnai leido atlikti tikslius manevrus mažame aukštyje, o tai buvo būtina norint įveikti taikinius kalnų viršūnėse ir slėniuose.

Ginkluotė apėmė 30 mm GŠ-30-2 patranką, bombas ir raketas, tokias kaip S-8 ir S-24, o vėliau ir tiksliuosius ginklus, tokius kaip raketa Ch-25ML. Savigynos sistemos su dipoliniais antiradaro atšvaitais ir radaro įspėjimo imtuvais papildomai apsaugojo orlaivį nuo nešiojamų priešlėktuvinių raketų sistemų, tokių kaip amerikietiška „Stinger“.

Visos šios savybės pavertė Su-25 „skraidančiu tanku“, idealiai tinkančiu asimetrinėms grėsmėms sovietų ir Afganistano karo metu.

Neįtikėtina Su-25 tarnybos istorija

Su-25, sukurtas septintojo dešimtmečio pabaigoje kaip pasenusių Su-17 ir MiG-21 naikintuvų-bombonešių įpėdinis, turėjo būti specializuotas SSRS sausumos pajėgų atakos lėktuvas – žemai skraidantis reaktyvinis lėktuvas, panašus į Antrojo pasaulinio karo Il-2.

Su-25 kūrimas prasidėjo 1968 m. kaip Suchoj konstruktorių biuro T-8 programos dalis, o pirmasis prototipo skrydis įvyko 1975 m. vasario 22 d. Orlaivis pradėjo tarnybą 1981 m. Buvo pagaminta daugiau nei tūkstantis vienetų, ypatingą dėmesį skiriant išgyvenamumui kovos sąlygomis.

Su-25 karo krikštas Afganistane įvyko tuo metu, kai karas šioje konflikto draskomoje šalyje įsibėgėjo. 1980 m. gegužę pirmieji du lėktuvai atvyko bandymams kaip operacijos „Egzaminas“ dalis, o birželį visa 200-oji atskiroji atakos eskadrilė buvo dislokuota Šindando aerodrome. Koviniai skrydžiai prasidėjo 1980 m. liepos 25 d., o jų skaičius palaipsniui didėjo nuo 4 ar 5 iki 8 per dieną.

Iki 1982 m. eskadrilės veikė iš Bagramo ir Šindando, teikdamos 5-ajai motorizuotųjų šaulių divizijai artimą oro paramą prieš mudžahedų urvų kompleksus, tiekimo sandėlius ir pasalą.

Tęsinys kitame puslapyje: