Ruošiasi karui? JAV kaupia karius. 10 000 karių netoli sienos

Pirmosios antrosios Trumpo kadencijos savaitės audros nepranašavo. Įtampa kilo dėl imigrantų, kuriuos naujasis prezidentas norėjo deportuoti, tačiau net ir čia sprendimas buvo greitai rastas.

Specialusis Trumpo pasiuntinys Richardas Grenellas apsilankė Karakase, paspaudė ranką pačiam Maduro ir dėl to iš Venesuelos kalėjimų buvo paleisti šeši JAV piliečiai. Venesuela pažadėjo priimti deportuotus asmenis ir netgi pasiūlė atsiųsti lėktuvus, kad juos pargabentų namo. Atsirado atsargus optimizmas – galbūt santykiai su Trumpu pagerės, palyginti su pirmąja jų kadencija?

Tačiau ši teigiama nuotaika truko galbūt tris savaites. Vasario pabaigoje Trumpas paskelbė, kad JAV atšaukia ankstesnės administracijos išduotą licenciją bendrovei „Chevron“ išgauti Venesuelos naftą. Partnerystė su „Chevron“ buvo labai svarbi Venesuelai, susidūrus su jos valstybinės įmonės PDVSA problemomis. Pastaraisiais metais „Chevron“ sudarė maždaug ketvirtadalį šalies naftos gavybos, o tai padėjo palengvinti sudėtingą Venesuelos biudžeto padėtį.

Kovą Trumpas paskelbė apie papildomus tarifus šalims, importuojančioms Venesuelos naftą. Tačiau galiausiai buvo susitarta dėl naujo susitarimo, mažiau palankaus venesueliečiams, bet leidžiančio „Chevron“ tęsti telkinių žvalgybą. Vašingtonas baiminosi, kad Amerikos milžinės pasitraukimas sukurs spragą, kuria kinai noriai pasinaudos. Tačiau kitose srityse spaudimo kampanija prieš Venesuelą tik įgavo pagreitį.

Yra kelios hipotezės, paaiškinančios vis radikalesnius JAV žingsnius Venesuelos atžvilgiu. Pirmoji susijusi su karu su narkotikais. Pirmąją savo kadencijos dieną prezidentas Trumpas pasirašė vykdomąjį įsakymą, kuriuo tam tikri narkotikų karteliai (įskaitant Venesuelos „Tren de Aragua“) klasifikuojami kaip teroristinės organizacijos – šis žingsnis turi toli siekiančių pasekmių: teroristai turi būti neutralizuoti prieš jiems padarant žalos. Pavyzdžiui, nuskandinant jų laivus.

Be to, ši operacija Karibų ir Ramiojo vandenyno regione yra demonstracinė. Lygiai taip pat, kaip Trumpo administracija savo deportacijos politika daug nuveikė, kad įbaugintų nelegalius imigrantus (pastatydama laikiną kalėjimą pelkėje tarp krokodilų, siųsdama kalinius į Salvadorą arba suimdama žmones didžiųjų miestų gatvėse), įtariamų kontrabandininkų laivų skandinimo tikslas gali būti tiesiog įbauginti. Narkotikų karteliai turės atsižvelgti į daug didesnę riziką, susijusią su jų operacijomis.

Tačiau Amerikos karių koncentracija regione gerokai viršija išteklius, reikalingus kovai su kontrabandininkais – lėktuvnešio nereikia, kad būtų galima pulti greitaeigius katerius. Trumpo siūlymai dėl sausumos operacijos Venesueloje taip pat rodo daugiau nei vien tik kovos su narkotikais politiką.

Šiame kontekste Marco Rubio atrodo ypač intriguojantis. Iš pradžių buvo manoma, kad valstybės sekretorius ir laikinasis prezidento nacionalinio saugumo patarėjas gali būti greitai atleistas. Jo požiūris ne visai sutapo su paties prezidento pažiūromis, o MAGA rinkėjai į jį žiūrėjo su nepasitikėjimu. Tačiau Rubio pamažu įtvirtino savo poziciją Trumpo aplinkoje, taip pat puoselėdamas gerus santykius su pačiu Trumpu. Tai lėmė vis didesnę jo įtaką JAV užsienio politikai, kuri ypač akivaizdi Venesuelos atveju.

Rubio, Kubos imigrantų sūnus, jau seniai pasisako prieš Maduro socialistinį režimą.

Neseniai jis netgi pavadino šį režimą organizuota nusikalstama grupuote ir pareiškė, kad prieš jį turėtų būti taikomos tos pačios priemonės, kurios naudojamos prieš gaujas. Teigiama, kad jis pripažino, jog kontrabandininkų sulaikymas ir jų prekių konfiskavimas yra nepakankama taktika. Jis buvo vienas iš agresyvesnio požiūrio, kurį matome šiandien, kūrėjų. Būtent Rubio gali vesti administraciją link ambicingesnės operacijos, kuria siekiama pakeisti režimą Karakase.

Administracijos pareigūnai, net ir neoficialiai, nepatvirtino, kad tai yra tikslas. Galbūt Donaldas Trumpas visai nesidomi Venesuelos problemos sprendimu, o pačiu procesu. Prezidentas imasi veiksmų įvairiose srityse, siekdamas išplėsti savo prerogatyvas, susilpninti Kongreso ir nepriklausomų agentūrų vaidmenį ir sutelkti vykdomąją valdžią Baltuosiuose rūmuose.

Todėl veiksmai prieš kontrabandininkus galėtų būti bandymų poligonas. Kaip prezidentas, siųsdamas Nacionalinę gvardiją į Amerikos miestų gatves, išbando, kiek toli jis gali nueiti naudodamas karinę jėgą savo šalyje, skandindamas laivus ir grasindamas išpuoliais sausumoje, taip jis išbando, kiek toli jam leis nueiti Kongresas, kuris Amerikos sistemoje sprendžia dėl karo paskelbimo.

Tuo pačiu metu Trumpas atskleidžia ir naują Jungtinių Valstijų veidą: šalį, labiau susitelkusią į savo regiono saugumą. Tuo pačiu metu tai yra regionui pažįstamas veidas: šalis, pasirengusi įsikišti į kaimyninių teritorijų reikalus, kad patenkintų savo interesus.