„Europos dronų siena neveiks – Ukrainos kupolas veiks“

Rusijos agresijos akivaizdoje Ukraina pasitelkė ką tik universitetą baigusius inžinierius kurti naujos kartos dronus, pagamino juos dideliu mastu už mažiausią įmanomą kainą, išbandė juos realiomis sąlygomis, patobulino pagal atsiliepimus iš pirmosios linijos ir pakartojo procesą.

Dėl šio itin modernaus požiūrio į ginklų kūrimą ir pirkimą, pigūs, mirtini ir vis sudėtingesni dronai, galintys neatsilikti nuo Rusijos atsakomųjų priemonių arba jas įveikti, plūsta iš Ukrainos gamyklų.

Palyginkite tai su tuo, kas vyksta Europos NATO valstybėse narėse. Gynybos biudžetai auga, tačiau pirkimų pareigūnai pirmenybę teikia didžiosioms įmonėms. Šios įmonės turi puikią reputaciją, gerai apmokamus lobistus ir tiesioginius ryšius su tinkamais žmonėmis. Jos gauna pelningas sutartis platformoms kurti, kurių vykdymas užtrunka metus.

Startuoliai ir mažesnės įmonės, būtent tos, kurios geriausiai pasirengusios diegti inovacijas, yra dažniausiai ignoruojamos. Jos dažnai lieka visiškai nepastebėtos.

Šie skirtingi požiūriai į inovacijas yra svarbūs. Praėjusį mėnesį plačiai pranešta, kad NATO valstybės narės įgyvendins savo planus statyti „dronų sieną“ rytinėje Europos dalyje.

Teoriškai tai būtų milžiniška dronų sistema, veikianti kartu, sukuriant gynybinį ekraną. Šie dronai patruliuotų, būtų sujungti jutikliais ir galėtų sekti bei perimti grėsmes.

Planai buvo paspartinti, nes Rusija atliko bandymus už Ukrainos ribų. Lenkija numušė į jos oro erdvę įskridusius Rusijos dronus. Danija buvo priversta pirkti kovos su dronais įrangą. Rumunija teigė, kad netoli sienos su Ukraina rado „naujų dronų fragmentų“.

Norėdama pastatyti dronų sieną, Europa turės rasti būdą, kaip atsikratyti kiniškų medžiagų. Didžioji dalis dronuose naudojamos programinės ir aparatinės įrangos yra iš Kinijos, todėl NATO priklauso nuo tiekimo grandinių, kurias daugiausia kontroliuoja didelė ne NATO valstybė.

Atskleidžiama, kad JAV svarsto galimybę sušvelninti dešimtmečius trukusią tam tikrų Amerikos technologijų eksporto savo sąjungininkams kontrolę. Vašingtonas istoriškai ribojo išorės operatorių, kuriems leidžiama naudoti dronus, tokius kaip pažangus MQ-9 „Reaper“, skaičių.

Tačiau dabar amerikiečiai mato, kad didėjantys MQ-9 ir kitų technologijų pardavimai turėtų dvejopą poveikį: padidintų sąveikumą su partneriais ir užkirstų kelią Kinijai bei kitiems išnaudoti rinkos spragą.

Trumpai tariant: Baltieji rūmai nenori, kad NATO priklausytų nuo savo didžiausio varžovo ir jį stiprintų, ypač pirkdama įrangą, kuri yra labai svarbi šiuolaikiniam karui.

Tačiau tai ne vienintelė problema. Negalima tiesiog pastatyti dronų sienos tarp Rytų Europos ir Rusijos ir taip užkirsti kelią Rusijos pajėgoms patekti į likusią Europos dalį.

Dronai gali pasirodyti bet kur ir bet kada. Juos galima paslėpti sunkvežimyje, laive ar povandeniniame laive. Juos galima išmesti iš kosmoso. Net jei šią „sieną“ sudaro moderniausias dronų parkas, užpuolikas gali ją visiškai apeiti ir paleisti savo dronus už tūkstančių mylių, šalia kritinės infrastruktūros.

Štai kodėl Europai reikia kažko panašaus į dronų kupolą: integruoto sprendimo, apimančio prijungtus dronus, taip pat pasyvias sistemas ir atsakomąsias priemones. Tam prireiks laiko, todėl Europa turėtų pradėti nuo svarbiausios infrastruktūros apsaugos, o tada, dronų gamybai spartėjant, apsaugoti kitą turtą.

Tačiau pagrindinis Europos iššūkis yra pačios dronų technologijos. Dronų kontrolės priemonės tampa vis sudėtingesnės. Didžioji dauguma net ir pažangiausių dronų yra perimami, o laiku paleistas elektromagnetinis impulsas gali sunaikinti visą spiečių.

Rytinio flango dronų siena turi būti sudaryta iš pažangiausių dronų su geriausia programine ir technine įranga, apsaugotų naujausiomis, elektromagnetiniams trikdžiams atspariomis pažangiomis medžiagomis.

Tam savo ruožtu reikia išties modernaus požiūrio į inovacijas ir viešuosius pirkimus, kuris remtųsi Ukrainos modeliu ir iškeltų energiją, ambicijas, operatyvumą ir kūrybinę laisvę aukščiau istorinių gynybos santykių ir didelių, antraštes patraukiančių platformų viešųjų pirkimų sandorių.

Europai reikia įdiegti Ukrainos įkvėptą inovacijų kultūrą. Europos NATO valstybės narės turi pinigų, mokslinių tyrimų institutų, žvalgybos, inovacijų kultūros ir talentų sukurti pasaulinio lygio, iš tiesų pasaulyje pirmaujančią gynybinę dronų sistemą.

Ir, kaip ukrainiečiai puikiai žino, konfliktas nėra kažkas, kas vyksta „kažkur kitur“. Lenkija, Danija, Norvegija ir Rumunija skundėsi, kad Rusija tiria jų gynybą. Buvusi JK MI5 vadovė neseniai pareiškė mananti, kad JK jau gali kariauti su Rusija.

Nėra laiko gaišti. Neprotinga ir nerealu manyti, kad priešiški veikėjai lauks, kol Europa suvoks grėsmę, arba kad be suderintų, nuolatinių ir skubių pastangų Europa persiginkluos taip, kaip jai reikia.

ES gynybos komisaras Andrius Kubilius mano, kad dronų sieną būtų galima pastatyti per metus. Latvijos ministrė pirmininkė Evika Siliņa žurnalistams sakė mananti, kad tai būtų „įmanoma“ per metus ar pusantrų. Vokietijos gynybos ministras Borisas Pistoriusas teigia, kad tai užtruks daugiau nei trejus ar ketverius metus. 

Tačiau ES reikia kupolo, o ne sienos, ir kad jis būtų pastatyta greitai.