Dalis karių pradėjo derybas su rusais

Trumpai:

1919 m. Ukrainos Galicijos armijos dalis pradėjo derybas su rusų baltagvardiečių armija, kuriai vadovavo Antonas Denikinas.

Generolo Myrono Tarnavskio sprendimas išgelbėti kariuomenę virto istoriniu lūžiu, nutraukusiu trumpą Ukrainos vienybės laikotarpį.

1919 m. lapkričio 6 d. Ukrainos Galicijos armijos (UGA) vadovybė sudarė sąjungos sutartį su baltagvardiečių vadu Antonu Denikinu. Pagrindinės tokio sprendimo priežastys buvo dėmėtosios šiltinės epidemija ir amunicijos trūkumas.

Pagal planą, Vakarų Ukrainos Liaudies Respublikos (ZUNR) pajėgos turėjo remti Ukrainos Liaudies Respublikos (UNR) dalinius kovoje dėl ukrainiečių žemių.

Tačiau kariaudamos prieš „baltuosius“ ir „raudonuosius“, šios pajėgos patyrė didelių nuostolių: dėl epidemijos armijoje liko tik apie 10 tūkst. kovoti galinčių vyrų.

„Strategijos vaidmuo jau pasibaigė. Mus įveikė priešai, ir tie priešai yra: dėmėtoji šiltinė, šaltis, aprūpinimo stoka – be jos jokia armija negali kovoti. Priešams nebereikia daug pastangų, kad mus visus sunaikintų“, – rašė vienas iš UNR vadų Vladimiras Salskis.

UGA generolas Myronas Tarnavskis pradėjo derybas su Denikinu siekdamas išsaugoti armiją.

Sutartis buvo pasirašyta Ziatkovcuose – dabartiniame Haisyno rajone (Vinicos sritis, Ukraina). Pagal susitarimą, buvo numatyta išlaikyti UGA kariuomenės autonomiją ir jos kontrolę pavesti ZUNR vyriausybei.

Baltagvardiečiai pažadėjo nesikišti į UGA kovas prieš Symono Petliūros pajėgas bei suteikti medicininę pagalbą sergantiems kareiviams.

Nepaisant to, kad tiek UNR vyriausiasis atamanas Symonas Petliūra , tiek ZUNR diktatorius Jevhenas Petruševyčius pasmerkė UGA vadovybės veiksmus, šis susitarimas faktiškai užbaigė dviejų ukrainiečių valstybių (UNR ir ZUNR) vienybės laikotarpį ir parodė jų galutinį politinį skilimą.