Ukraina įžengia į pasaulinę ginklų rinką. Pirmasis bandymas

Ukraina, beveik ketverius metus kovojanti už išlikimą plataus masto kare su Rusija, pradeda transformuoti savo gynybos pramonę į sektorių, galintį ne tik savarankiškai aprūpinti savo kariuomenę, bet ir gauti pajamų iš eksporto. Kyjivas nori padidinti savo karo biudžetą parduodamas perteklinę produkciją.

Prezidentas Volodymyras Zelenskis paskelbė, kad iki 2025 m. bus įsteigtos dvi atstovybės, atsakingos už ginklų pardavimą – Berlyne ir Kopenhagoje. Tai pirmasis Ukrainos bandymas sistemingai patekti į pasaulinę ginklų rinką. Šis žingsnis, viena vertus, skirtas padėti stabilizuoti karo biudžetą, tačiau, kita vertus, jis sukels klausimų dėl pusiausvyros tarp fronto poreikių ir kariaujančios šalies, kuri pati gauna nemažą kiekį įrangos iš sąjungininkų, ekonominių ambicijų.

Ukraina teigia, kad ketina parduoti tik tą įrangą, kurios turi perteklių arba kuri yra gaminama kartu su Vakarų partneriais. V. Zelenskis pabrėžia, kad eksportas skirtas finansuoti tolesnę gynybos pramonės plėtrą ir didinti deficitinių sistemų, tokių kaip raketos, šaudmenys ir oro gynybos sistemos, gamybą. Praktiškai tai reiškia, kad Ukraina pradeda funkcionuoti kaip šalis su išvystytu ir lanksčiu ginklų sektoriumi, galinčia vienu metu kariauti ir eksportuoti atsargas.

Remiantis vyriausybės ir pramonės duomenimis, Ukrainos ginklų pramonė šiuo metu gali pagaminti įrangos, kurios vertė siekia iki 20 milijardų dolerių per metus, o vidaus kariniai pirkimai sunaudoja ne daugiau kaip 6 milijardus dolerių.

Šis skirtumas rodo eksporto potencialą, kurį teoriškai būtų galima panaudoti biudžeto pajamoms didinti ir iš dalies sumažinti priklausomybę nuo Vakarų subsidijų. Trumpai tariant, ukrainiečiai nebenori tik prašyti pinigų iš Vakarų, o patys juos užsidirbti.

Apskaičiuota, kad net 94 % Ukrainos ginklų gamintojų yra pasirengę eksportuoti, o tai rodo, kad sprendimas atidaryti atstovybes nėra improvizacija, o didėjančių gamybos pajėgumų pasekmė.

Ukrainos valdžia pabrėžia, kad eksportuojama nebus NATO partnerių perduota įranga ar ginklai, gauti iš karinių aukų. Galutinio vartotojo patvirtinimas išlieka visų perdavimų sąlyga. Tokiu būdu Ukraina siekia išvengti kaltinimų dėl neteisėtos prekybos ginklais, kurie galėtų pakenkti santykiams su pagrindiniais donorais. Be to, jie kurstytų Rusijos propagandą, kurioje jau seniai teigiama, kad ginklai iš Kyjivo keliauja į kartelinius susitarimus arba pas Afrikos karo vadus.

Dažniausiai minimos parduodamos įrangos kategorijos yra artilerijos sistemos, bepiločiai orlaiviai (UAV), ypač karinio jūrų laivyno ir žvalgybos, ir tam tikros rūšies šaudmenys. Ukraina turi, be kita ko, bepiločių orlaivių (FPV), lengvųjų šarvuočių ir pasirinktų kalibrų raketų perteklių, kurių gamyba viršija dabartinius fronto linijos poreikius.

Kai kurios sistemos, pavyzdžiui, savaeigė haubicos „2S22 Bohdana“, jau gaminamos tokiais kiekiais, kurie gerokai viršija dabartinius įgulos pajėgumus. Kalbant apie bepiločius orlaivius, karinio jūrų laivyno gynybos sektorius atvirai pripažino, kad šiuo metu gamina dvigubai daugiau vienetų, nei gali naudoti Ukrainos karinis jūrų laivynas.

Pertekliaus susidarymas nėra prabangos ar pertekliaus rezultatas, o personalo ir logistikos apribojimų pasekmė. Po beveik ketverių metų karo Ukraina pirmiausia kovoja su karių trūkumu. Ne tik fronto linijose, bet ir techniniuose bei aptarnavimo padaliniuose. Nuo 2022 m. patirti nuostoliai, socialinis nuovargis ir mobilizacijos problemos reiškia, kad naujai sukurtoms sistemoms nepakanka apmokytų operatorių ir įgulų.

Daugelis dalinių įrangą gauna keliais mėnesiais vėliau, nes mokymo procesas yra ilgesnis nei gamybos ciklas. Pramonės požiūriu, tai sukuria perprodukciją, nes gamyklos dirba visu pajėgumu, tačiau armija negali iš karto visko panaudoti.

Antrasis pertekliaus šaltinis yra įrangos įvairovė. Ukrainos armija naudoja sistemas iš daugiau nei 50 šalių, o tai sukelia logistinį chaosą ir problemas su komponentų standartizavimu. Dėl to kai kurios šalies viduje pagamintų ginklų kategorijos nėra įtraukiamos į dalinius, net jei jie yra techniškai paruošti naudoti.

Tai ypač pasakytina apie tuos tipus, kurie nesuderinami su Vakarų šaudmenų standartais ar ryšių sistemomis. Dėl to dalis produkcijos eksportuojama, net jei įranga dar nebuvo išbandyta kovinėse situacijose.

Tarptautinė bendra gamyba taip pat yra svarbus veiksnys. Ukraina kuria bendras gamybos linijas su Vokietija, Čekija, Lenkija, JAV ir JK. Tokiuose projektuose dalis pagamintų ginklų atitenka Ukrainos armijai, o kiti lieka partnerio žinioje arba gali būti parduoti kitiems gavėjams. Tai, ką Kyjivas vadina „pertekliumi“, iš tikrųjų yra dalyvavimo projektuose, kuriuose jis turi teisę kontroliuoti dalį gamybos, rezultatas. Eksportas padeda finansiškai subalansuoti šias operacijas ir suteikia lėšų deficitinių sektorių, ypač priešlėktuvinių raketų ir tolimojo nuotolio šaudmenų, plėtrai.

Natūralu, kad Ukrainos ginklų eksporto tema iš karto tapo Rusijos propagandos priemone. Rusijos žiniasklaidoje ir „Telegram“ kanaluose pasirodė kaltinimų, kad Ukraina „prekiauja Vakarų pagalba“ ir „parduoda paaukotus ginklus“, neva demonstruodama korupciją valstybės struktūrose.

Šių žinučių tikslinė auditorija pirmiausia yra Vakarų visuomenės. Kremlius nuolat kuria naratyvą, pagal kurį Ukraina virto „juodąja ginklų rinka“, o Vakarai praranda kontrolę dėl to, kas nutinka su tiekiama įranga.

Galite būti tikri, kad Rusijos propaganda ir toliau skleis tokią informaciją.