Slepiama informacija apie padėtį Pokrovske ir ne tik ten? Kažkas vyksta

2025 m. lapkričio 8 d.: priešas sustabdytas Zaporižios srityje.

2025 m. lapkričio 11 d.: dėl suintensyvėjusių priešo puolimo operacijų, siekiant išsaugoti personalo gyvybes, gynybos pajėgos buvo priverstos pasitraukti iš pozicijų netoli Novouspenivskos, Novoje, Ochotničės, Uspenivkos ir Novonikolajivkos kaimų.

Du pranešimai, tarp kurių buvo kiek daugiau nei 48 valandos, savo  tinklaraštyje rašo „Informacinio pasipriešinimo“ grupės karo-politikos stebėtojas Aleksandras Kovalenko.

Kai manęs paklausė apie rusų sustabdymą Zaporižios srityje lapkričio 8–9 d., buvau išpūtęs akis ir nustebęs, iš kur žiniasklaida gauna šią informaciją. Ar kas nors suklydo, kaip būdinga žurnalistams, kuriems terminai „sustojo“ ir „sulėtino“ yra praktiškai sinonimai, bet ne...

Abiem atvejais informacijos šaltiniai buvo kariniai. Ir jei lapkričio 11-osios žinia buvo blaivus fakto konstatavimas, tai lapkričio 8-osios žinia buvo siurrealistinė, visiškai atitrūkusi nuo realybės.

Prieš dvi savaites Pokrovske Ukrainos ginkluotųjų pajėgų vyriausiasis vadas Oleksandras Syrskis pabrėžė, kad vadų pranešimuose negalima iškraipyti ir slėpti informacijos apie tikrąją padėtį fronte: „Kas slepia tiesą, negali būti vadu.“

Kyla du pagrįsti klausimai.

Pirma, ar generolas O. Syrskis turėjo omenyje, kad slepiama informaciją tik apie padėtį Pokrovske, ar ir apie kitas vietoves? Juk prieš tris dienas informacinėje aplinkoje Zaporižios srityje jau buvome „sustabdę“ visus, sakė jis.

Antras klausimas: ar vadai vyriausiojo vado žodžius priėmė asmeniškai tik tada, kai reikėjo informuoti Generalinį štabą, bet ar jie gali kabinėtis prie kokių nors nesąmonių, skirtų civiliams?

Mano nuomone, informaciją galima koreguoti ir taikyti tam tikrą, leistiną cenzūros lygį, tačiau ji turi išlikti sąžininga. Ukrainiečiai nėra rusai, ir tie, kurie yra atsakingi už ukrainiečių informavimą apie padėtį kovos zonoje, neturėtų elgtis su civiliais kaip su galvijais, kuriems galima duoti bet kokią pergalę. Ir, tiesą sakant, tokios nesąmonės informaciniuose reikaluose pastaruoju metu vis labiau plinta.

Kalbant apie situaciją Zaporižios srityje, trumpai tariant, nuo tada, kai liepos antroje pusėje kirto administracinę sieną tarp Donecko ir Zaporižios sričių Zelenoje Pole-Temirivkos kryptimi, RF armija nė karto nesustojo.

Nuo 2025 m. liepos 20 d. priešas užėmė 250 kvadratinių kilometrų rytinėje Zaporižios srities dalyje. Padėties negalima pavadinti kritine, tačiau ji iki šiol nėra stabili. Blogiausia, kad rusai kirto sieną ir pasiekė dešinįjį Jančulio upės krantą, kuris kaip natūralus barjeras galėjo ilgą laiką sulaikyti priešą, tačiau to neįvyko.

Yra daug priežasčių, ir visų jų neišvardinsiu. Pagrindinė – ignoruoti galimą Pietų Donbaso maršruto atvėrimo grėsmę. Ši grėsmė pradėjo reikštis jau 2024 m. pavasarį, kai rusai pradėjo judėti dešiniuoju ir kairiuoju Mokryje Jaly upės krantais. Nuo rugsėjo iki spalio tapo aišku, kad judėjimas Velykaja Novosilkos link tampa okupantų prioritetu.

Atrodo, kad atėjo laikas Pietų Donbaso kelią paversti rusams neįveikiamu kliūčių ruožu tiek rytinėje Zaporižios srityje, tiek Dnipropetrovsko srityje. Tačiau net ir tada, kai Velykaja Novosilka buvo galutinai apleista 2025 m. vasario pradžioje, vietos lygmeniu judėjimo nebuvo daug...

Tai yra priežastys (kai kurios iš jų), kodėl šiuo metu sutelktos keturių jungtinių ginkluotųjų armijų ir vieno RF armijos korpuso pajėgos ir turtas nė vienai dienai nesustojo judėti Pietų Donbaso kryptimi.

Tačiau, kartoju, nepaisant situacijos sudėtingumo, ji nėra tokia kritinė, kad jos nebūtų galima stabilizuoti. Net ir tam reikia šiek tiek tiesos, o ne vien pasigyrimo – visi buvo sustabdyti, visi nugalėti, bet priversti pasitraukti iš penkių gyvenviečių.