Pirmojo pasaulinio karo liga. Siaubas sugrįžo į Ukrainą

Ukrainos fronte pasirodė dujinės gangrenos, mirtinos infekcijos, kadaise siejamos su Pirmojo pasaulinio karo apkasais, atvejų.

Karo medikai laikraščiui „The Telegraph“ sakė, kad dėl dronų karo beveik neįmanoma evakuoti sužeistų kareivių, todėl raumenis ardanti bakterinė infekcija plinta „nerimą keliančiu greičiu“.

„Matome tokias sužalojimų komplikacijas, kokių karo metu joks gyvas žmogus nėra matęs“, – leidiniui sakė Zaporižios regione dirbantis užsienio savanoris medikas Aleksas.

Pasak jo, tokie sužeistųjų evakuacijos vėlavimai niekada nebuvo pasitaikę per pastaruosius 50 metų, nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, o galbūt ir anksčiau.

Dujinė gangrena yra sunki raumenų infekcija, kurią sukelia Clostridium bakterijos. Liga gavo savo pavadinimą dėl dujų burbuliukų, kurie susidaro po oda.

Deguonies netekusiuose nekroziniuose audiniuose dauginasi Clostridium bakterijos, sukeldamos stiprų skausmą, patinimą, audinių spalvos pakitimą ir kasymosi pojūtį paciento kūne dėl dujų judėjimo.

Įprastinė gangrena atsiranda dėl sutrikusio kraujo aprūpinimo. Ji nėra susijusi su bakterijų toksinais ar dujų susidarymu ir vystosi daug lėčiau nei dujinė gangrena.

Infekcija dažniausiai įvyksta po gilių šautinių ar sprogimo žaizdų, ypač jei medicininė pagalba teikiama vėlai.

Gydytojai teigia, kad dujinę gangreną labai sunku gydyti, o mirtini atvejai dažni net geriausiose ligoninėse. Be gydymo mirtingumas nuo jos siekia 100 %.

Dujinė gangrena siejama su Pirmuoju pasauliniu karu. Kareiviai kovojo purvinuose, drėgnuose apkasuose ir laukuose, dažnai pilnuose arklių mėšlo, kuriame buvo Clostridium bakterijų. Evakuacija ir operacijos dažnai būdavo atidėliojamos, o antibiotikų dar nebuvo.

Antrojo pasaulinio karo metu antibiotikų atsiradimas smarkiai sumažino mirtingumą nuo mūšio lauko infekcijų. Tačiau šiandien Ukrainoje dėl evakuacijos problemų ir didėjančio atsparumo antibiotikams vėl atsiranda ligų, kurios ilgai buvo laikomos išnaikintomis.

Dujinės gangrenos gydymas apima chirurginį žaizdos pašalinimą kartu su labai didelėmis intraveninių antibiotikų dozėmis. Tačiau Ukrainoje žaizdos pašalinimas, taip pat tikslinis antibiotikų vartojimas, dažnai yra praktiškai neįmanomas iš karto po traumos.

Gydytojai pastebi, kad dauguma stabilizavimo taškų kovos zonoje yra po žeme, kur sunku užtikrinti sterilumą. Dėl išteklių trūkumo ir apšaudymo pavojaus gydytojai priversti dirbti sudėtingomis antisanitarinėmis sąlygomis. Medicinos reikmenų pristatymas taip pat sudėtingas, nes konvojus ir transporto priemonės dažnai tampa priešo taikiniu.

„Sužeistieji į ligoninę gali patekti tik po kelių savaičių, o iki tol jie nuolat guli požeminiuose stabilizavimo punktuose, kur gydytojai kiek įmanydami palaiko jų gyvybę“, – „The Telegraph“ sakė užsienio savanoris medikas Aleksas.

Pasak jo, daugelis sužeistų kareivių galėjo išgyventi, bet miršta, nes jų negalima laiku evakuoti.