„Žemėlapius reikia perbraižyti“ – Ukrainos slaptus veiksmus Rusijoje aiškina garsus JAV strategas. Apie tai nekalbama

Metų metus Ukraina tyliai dirbo, kad perkeltų Rusijos invaziją toli už fronto linijų. Praėjusią savaitę Kyjivo žvalgybos tinklas smogė savo dramatiškiausią smūgį – už daugiau nei 6 000 kilometrų nuo Donbaso pataikė į Transsibiro geležinkelį.

Rezultatas: Sustabdytas kritinis geležinkelių koridorius, kuriuo į frontą keliauja Šiaurės Korėjos ginklai, taip paralyžiuojant gyvybiškai svarbią Maskvos tiekimų grandinę iš Rytų į Vakarus.

Atsakomybę patvirtino HUR – Ukrainos karinė žvalgyba, kuri pranešė, kad smūgis Rusijos Chabarovsko regione užblokavo geležinkelių arteriją, kuria Maskva gabena Pchenjano tiekiamus šaudmenis – įskaitant balistines raketas, raketų sistemas ir daugiau nei 20 000 konteinerių amunicijos, kurią Šiaurės Korėja įliejo į Rusijos karo kampaniją.

Saratoga fondo prezidentui ir vienam patyrusiųjų Rusijos strategų Vašingtone Glenui Howardui šis smūgis nėra tiesiog dar viena drąsi ukrainiečių sabotažo operacija. Tai geopolitinis žadintuvas.

„Šis naujausias smūgis labiau nei bet kas kitas simbolizuoja ryšį tarp Ramiojo vandenyno ir karo Ukrainoje“, – sakė Howardas „Kyiv Post“, teigdamas, kad šis smūgis galutinai paneigia tarp JAV „sulaikytojų“ populiarų požiūrį, esą Europa ir Indų–Ramiojo vandenyno regionas yra atskiri strateginiai teatrai.

„Dešimt tūkstančių Šiaurės Korėjos karių, pasirodžiusių Kurske ir kovojančių prieš Ukrainą, yra šio ryšio įrodymas“, – sakė jis. „Šiaurės Korėjai karas Ukrainoje yra savotiška mūšių laboratorija.“

Howardas įsitikinęs: Indo–Ramiojo vandenyno regionas dabar prasideda Ukrainoje

Maskvos tiekimo grandinė rytų Azijoje – perkirsta ties ištakomis.

Smogdama Transsibiro magistralei – didžiausio pajėgumo geležinkelio linijai, jungiančiai Rusijos Ramiojo vandenyno pakraštį su Europos dalimi – Ukraina išplėtė 2023 m. pradėtą sabotažo kampaniją. Tada ukrainiečiai netikėtai susprogdino Severomuisko tunelį Baikalo–Amūro magistralėje (BAM).

Savo 2023 m. analizėje „Į Sibirą“ Howardas rašė, kad tas smūgis laikinai paliko Rusijai tik vieną veikiančią geležinkelio liniją į Vladivostoką, smarkiai apribojant prekybą su Kinija ir karinę logistiką iš Rytų į Vakarus.

Ukraina tuo neapsiribojo. Kitą dieną SBU operatyvininkai susprogdino vadinamąjį Velnių tilto aplinkkelį – vienintelę alternatyvą sugriautam tuneliui – įstrigdydami traukinius ir parodydami Rusijos Tolimųjų Rytų infrastruktūros trapumą. Pasak Howardo, tai buvo meistriška strateginių veiksmų seka.

Naujasis smūgis, anot jo, rodo, kad Kyjivas supranta: Rusijos „Sibiro sparnas yra itin pažeidžiamas“ – o Maskva vis dar nežino, kaip jį apsaugoti.

„Tai – ne operacijų pobūdžio pasikeitimas, o konkreti Rusijos silpnoji vieta, kuria Ukraina ir HUR sugeba pasinaudoti tinkamu momentu, sukeldamos chaosą“, – teigė Howardas.

Anot jo, tai įmanoma dėl atgimstančio ukrainiečių buvimo regione – vadinamojo Žaliojo Pleišto, kurį sudaro XIX a. ukrainiečių kolonistų palikuonys.

Žaliasis Pleištas nubunda

Howardas teigia, kad sabotažo kampanija įrodo: Žaliasis Pleištas, Maskvos ilgai laikytas etnografine smulkmena, turi strateginės galios.

„Tai taip pat parodo Žaliojo Pleišto Sibire svarbą – jis realus, nebe snaudžiantis ir galintis pasirodyti bet kuriuo metu“, – sakė jis.

Ukrainos karinė žvalgyba „pasinaudojo ukrainiečių diaspora Sibire ir sukūrė efektyvų šnipinėjimo bei sabotažo tinklą“.

Žmogiškasis veiksnys čia svarbus. Ukrainos dronai gali smogti Rusijos oro bazėms, tačiau geležinkelio sprogdimas atokioje Ramiojo vandenyno dykumoje reikalauja vietinių kontaktų, planavimo ir komandų vietoje.

„Tokiems išpuoliams reikia labai kruopštaus planavimo“, – sako Howardas. „Ir akivaizdu, kad rusai vis dar nemoka apsaugoti geležinkelių.“

Jis priduria, kad informacijos apie Šiaurės Korėjos ginklų judėjimą Ukraina greičiausiai gavo iš NATO sąjungininkų, galbūt JAV, o tai leido HUR iš anksto dislokuoti sabotuotojus.

„Šis išpuolis – tarsi tiesiai iš Alistairo MacLeano romano… ukrainietiška „Tas, kuris drįsta“ versija“, – sakė jis.

Eurazinės pasaulinio karo užuomazgos

Howardui šis smūgis atskleidžia ir gilesnę tiesą: Maskvos garsiai deklaruojamas „posūkis į Aziją“ – tai ne civilizacinis šuolis, o logistikos nevilties padiktuotas žingsnis.

Rusijai reikia Šiaurės Korėjos gyvosios jėgos ir amunicijos – „patrankų mėsos“, kaip jis sako – nes jos karo pramonė nepajėgia patenkinti fronto poreikių.

Tačiau šis posūkis turi geopolitinį bumerangą. „Maskva, atsiremdama į Šiaurės Korėją, rizikuoja sugadinti savo santykius su Pekinu“, – sako Howardas.

Putinas kreipėsi į Kim Jong Uną būtent todėl, kad Kinija nesutiko teikti tokios karinės pagalbos, kokios tikėjosi Maskva. „Tad jis pasakė – velniop… Tai labai azijietiška rusiško sprendimų priėmimo forma“, – pridūrė jis.

Pekinas, anot jo, parodė nepasitenkinimą. Kim Jong Uno kelionė į Kiniją „buvo gana vėsi“. Kurske kariauja ne kinų, o Šiaurės Korėjos kariai. Į frontą keliauja ne kinų, o Šiaurės Korėjos amunicija.

Ironija akivaizdi: Kinija ir Rusija giriasi partneryste „be ribų“, tačiau tos ribos vis aiškiau išbando Rusijos, kaip Kinijos sausumos vartų į Europą, patikimumą.

Po Baikalo–Amūro magistralės ir Transsibiro atakų Pekinas priverstas iš naujo svarstyti, ar Rusija pajėgi užtikrinti savo „Juostos ir kelio“ koridoriaus fizinį saugumą.

Kitas frontas – Sibire

Smūgis Transsibiro geležinkeliui karo neužbaigs. Tačiau, Howardo akimis, jis formuoja karo eigą. Jis pataiko į kritinį momentą, kai Rusija ypač priklausoma nuo Šiaurės Korėjos sviedinių – kurių, anot jo, jau ima trūkti – o Maskva bando palaikyti puolimo tempą ties Pokrovsku.

Ir tikėtina, kad tai dar ne pabaiga.

„Ukraina jau įrodė, kad gali trikdyti Rusijos logistiką Tolimuosiuose Rytuose“, – sako Howardas, primindamas ankstesnius smūgius naftos perdirbimo gamykloms ir ginklų gamykloms giliai Urale. „Tai – du pagrindiniai Rusijos kariniai logistikos ramsčiai Tolimuosiuose Rytuose… nuostabus pasiekimas.“

Paklaustas, kas toliau, jis neduoda tikslaus taikinių sąrašo, bet nurodo kryptį: Ukraina toliau smogs infrastruktūrai, kurios Rusija negali lengvai pakeisti – uostams, naftos perdirbimo gamykloms, vamzdynams, strateginėms gamykloms – „pačiame Sibiro viduryje“.

Ir, tarsi Šaltojo karo trilerio autorius, priduria: „Tikiuosi, kad Budanovas parduos man kino teises.“

Karas, prasidedantis Donecke, baigiasi Ramiajame vandenyne

Ukrainos smūgis Transsibiro geležinkeliui – daugiau nei taktinis trikdis. Jis verčia Vašingtoną, Briuselį ir Azijos sostines susidurti su nauja konflikto realybe:

Karas Ukrainoje nebėra regioninis. Tai Eurazijos karas. Jo frontas driekiasi nuo Avdijivkos iki Vladivostoko.

Ir kol Šiaurės Korėjos sviediniai sproginėja Ukrainos miestuose, o Ukrainos diversantai veikia Sibiro geležinkeliuose, skirtis tarp Europos ir Indo–Ramiojo vandenyno nėra nei Uralas, nei Pietų Kinijos jūra.

Kaip teigia Glenas Howardas, žemėlapiai turi būti perbraižyti. Indo–Ramiojo vandenyno regionas dabar prasideda Ukrainoje.