Pokrovsko žlugimas – tik laiko klausimas. Kodėl Ukraina pralaimi? (Video)

Rusijos armija artėja prie Pokrovsko užėmimo Donbase ir žengia į priekį Zaporižios srityje. Padėtis kituose fronto ruožuose ne ką geresnė. Ukrainos vadovybės, kuri atkakliai atsisako mokytis iš ankstesnių pralaimėjimų, klaidos atneša pasekmes. Personalo trūkumas – seniai žinoma problema.

Pokrovsko žlugimas – tik laiko klausimas. Po daugelio mėnesių trukusių įnirtingos kovos rusai užėmė didžiąją miesto dalį. Ukrainiečiai ginasi šiaurės rytų pakraščiuose vien tam, kad užtikrintų paskutinę jungtį tarp fronto ir toliau rytuose esančio Myrnohrado. Rusai nori įkalinti šiame mieste ir keliuose gretimuose kaimuose besiginančius ukrainiečius spąstuose. Vienas dalykas aiškus: Pokrovsko-Myrnohrado aglomeracijos likimas užantspauduotas.

Pokrovsko mūšis puikiai iliustruoja Ukrainos vadovybės elgesio bruožus – V. Zelenskis atleido generolą V. Zalužną  ir paskyrė generolą O. Syrskį ginkluotųjų pajėgų vadovu. Trumpai tariant, atsižvelgdamas į savo patirtį, išsilavinimą ir karo metodus, V. Zelenskis pakeitė „NATO“ generolą „sovietiniu“. Deja, tai greitai pasitvirtino fronte.

Pokrovskas yra dar vienas miestas, krentantis panašiu būdu. Pirma, ukrainiečiai leidžiasi būti aplenkti iš flango, o tai vėliau tampa pagrindiniu ginamo bastiono problemų šaltiniu. Antra, kai paaiškėja, kad pozicijos išlaikyti neįmanoma, vietoj organizuoto atsitraukimo, siekiant išgelbėti ne tik savo vyrus, bet ir sunkiąją techniką, vadovybė įsako jiems kovoti tol, kol lieka vienintelė išeitis – bėgti grupėmis po stiprios priešo ugnies, būti sugautam arba mirti. Nelaisvė dažnai reiškia mirtį po akimirkos – ką liudija pranešimai apie ukrainiečių belaisvių egzekucijas.

Daugelį mėnesių rusai bandė užimti Pokrovską atakuodami iš pietų ir pietvakarių. Už kiekvieną užimtą kvadratinį metrą teko sumokėti dideliais nuostoliais. Kovos dėl atskirų miestelių netoli Pokrovsko truko savaites. Rusų sėkmė lėmė manevro, kuris anksčiau leido jiems užimti Avdijivką ir Bachmutą, pakartojimas. Tai apėmė kovą su priešo pajėgomis iš fronto, silpnos vietos radimą flange, fronto linijos pralaužimą ir tikslinio miesto apėjimą flangu.

Pokrovsko mūšio atveju jiems pirmiausia pavyko įmušti pleištą į šiaurę, į Ukrainos pozicijas tarp Pokrovsko-Myrnohrado aglomeracijos ir Konstantinivkos, toliau į rytus ir taip pat smarkiai puolant. Antras žingsnis buvo pradėti ataką į vakarus iš šio pleišto. Rugpjūtį rusai rado spragų Ukrainos gynyboje ir greitai užėmė didelę teritoriją į šiaurės rytus nuo Pokrovsko. Ukrainos rezervai sustabdė puolimą ir netgi atsiėmė dalį prarastų teritorijų. Tačiau Pokrovskas jau buvo aplenktas. Tada rusai atnaujinta jėga smogė iš „senosios“ krypties ir greitai žengė gilyn į miestą.

Ukrainos grupuotėms Pokrovske, Myrnohrade ir keliuose aplinkiniuose miesteliuose grėsė įstrigimas katile. Ką darė Ukrainos vadovybė? Ji dislokavo specialiąsias pajėgas ginti Pokrovsko, tačiau išsilaipinimas lėmė didelius nuostolius. Nors rusai pamažu mažino spragą, įsakymas atsitraukti iš Myrnohrado ir aplinkinių kaimų nebuvo duotas. Dėl to paskutinis atsitraukimo kelias dabar yra po intensyvia Rusijos ugnimi. Apie sunkesnės įrangos atitraukimą galima pamiršti. Kiekviena diena reiškia, kad tikimybė išgelbėti likusią gyvąją jėgą mažėja.

Kodėl jie tai daro? Kodėl jie renkasi beviltišką gynybą, kuri tik atneš didesnių nuostolių? Žinoma, svarbus ir politinis veiksnys: Pokrovsko žlugimas sulauks atgarsio visame pasaulyje. Tai bus didžiausias Ukrainos pralaimėjimas fronte per daugelį mėnesių. Tačiau kalta ir O. Syrskio mąstysena. Sovietinė, nepagarbi žmonėms. Neatsitiktinai dar prieš pradėdamas eiti vyriausiojo vado pareigas, O. Syrskis savo kareivių buvo vadinamas „skerdiku“.

Blogiausia, kad O. Syrskis nedaro išvadų ir atkakliai laikosi savo esamų gynybinių kovos strategijų. Ir jau aišku, kur vėl pasikartos Avdijivkos, Bachmuto ir (netrukus) Pokrovsko mūšiai. Vadovaudamiesi tuo pačiu planu, rusai žengia į priekį Zaporižios srityje, šį kartą taikydamiesi į įtvirtintą Guliapolės miestą. Čia fronto linija išliko rami nuo 2023 m. vasaros, kai Ukrainos puolimą atrėmė galingi Rusijos įtvirtinimai – vadinamoji Surovikino linija. Vėliau ukrainiečiai čia įsitvirtino. Štai kodėl rusai net nesvarstė galimybės bandyti frontalinį proveržį atakuodami iš pietų į šiaurę. Bet kas, jeigu jie dels? Sėkmė kaimyninėje Donecko srityje, o vėliau ir įžengimas į Dnipropetrovsko sritį, atvėrė rusams kelią pasiekti Ukrainos įtvirtinimų užnugarį Zaporižios srityje. Dabar jie sparčiai žygiuoja iš rytų į vakarus, ir tik laiko klausimas, kada Guliapolė bus aplenkta iš šiaurės. Tačiau blogiausia, kad ukrainiečiai nebuvo pasiruošę. Ekspertai pradinį greitą atsitraukimą priskyrė perėjimui – štai citata iš vadovybės pranešimo – „į palankesnes pozicijas“ palei Jantūro upę. Tuo tarpu rusai pasiekė upę ir... ramiai ją perėjo.

Ukrainos fronto perspektyvos neatrodo geros. Apkasuose nepakanka vyrų, o nuo brigados lygio iki aukštesnių – trūksta apgalvojančių vadų.