Milijonų baimė: 6 % nuo algos

1941 m. lapkričio 21 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas priėmė įsaką „Dėl mokesčio nevedusiems, vienišiemss ir bevaikiams SSRS piliečiams“, kuris galiojo net ir po šalies žlugimo, iki pat 1992 metų. Įsakas ne tik kirto per bevaikių piliečių kišenes, bet ir tapo režimo kišimosi į intymų gyvenimą simboliu.

Įsakas įsigaliojo dienomis, kai nacių Vokietijos armija stovėjo prie Maskvos, o valstybės biudžetas trūkinėjo per siūles dėl karo išlaidų. Tuo tarpu, sovietų diktatoriaus Josifo Stalino vidaus politika – Holodomoras, masinės represijos, priverstinė kolektyvizacija – pakirto šalies demografinį potencialą. Vadas nusprendė „sustiprinti šeimos pareigos vykdymą“, oficialiai perkeldamas atsakomybę už demografinę katastrofą ant piliečių pečių.

Vis dėlto, rūpinimasis didesniu gimstamumu buvo tik antraeilis motyvas įvedant įsaką. Jokia ilgalaikė gimstamumo skatinimo politika nepradedama vykdyti karinio kolapso metu. Mokesčio bevaikiams įvedimas buvo tik įprastas fiskalinis instrumentas – valstybė naudojo patosinius pareiškimus apie „tautos atstatymą“ ir „daugiavaikių motinų paramą“, kad įvestų naują naštą. O melagingi šūkiai apie „Stalino rūpinimąsi mūsų ateitimi“ maskavo lėšų poreikį karo tikslams.

Mokesčiu buvo apmokestintos ne tik sovietinės šeimos, pasirinkusios gyventi be vaikų. Jis palietė nevedusius vyrus ir moteris, teisėtai baudžiant bet kokią gyvenimo būdo formą, besiskiriančią nuo sovietinio idealo – pilnos šeimos su vaikais.

Šeši intymūs procentai

Valstybė nustatė aiškias ribas, atitinkančias maksimalų darbingumą ir reprodukcinį amžių: visi vyrai nuo 25 iki 50 metų ir ištekėjusios moterys nuo 20 iki 45 metų be išimties. Šioms gyventojų grupėms buvo išskaičiuojamas 6% mokestis tiesiogiai iš darbo užmokesčio, ir nuo jo negalėjo išsisukti niekas. Taigi, kalba ėjo ne apie savanorišką įnašą, o apie įsipareigojimą.

Galbūt Staliną įkvėpė Italijos fašisto Benito Musolinio patirtis, nes jis nuo 1927 m. taip pat įvedė „mokestį viengungiams“, paskelbdamas savo šalyje valstybinę programą „Kova už gimstamumą“. Mokestį mokėjo nevedę vyrai, išskyrus dvasininkus ir karininkus, o surinkta suma siekė 5 % vidutinės algos. Stalinas nusprendė imti daugiau.

Oficialiai lėšos tariamai buvo skirtos pagalbai daugiavaikėms motinoms ir našlaičiams. Sovietinė propaganda kūrė moralinės pusiausvyros iliuziją, neva viskas teisinga: bevaikiai turi kompensuoti tai finansuodami tuos, kurie sąžiningai vykdo savo „sutuoktinio pareigą“, kurią dabar iš esmės reguliavo valstybė. Esant mažiems sovietiniams atlyginimams ir prekių deficitui, 6 % praradimas buvo gana apčiuopiamas, ypač asmenims su mažomis pajamomis. Be to, pats mokestis prieštaravo deklaruojamiems socialistinės lygybės principams.

O kaip su tais, kurie norėjo vaikų, bet negalėjo jų turėti? SSRS apgalvojo ir šiuos atvejus, paversdama privatų piliečių gyvenimą biurokratiniu siaubu. Iš žmogaus buvo reikalaujama įrodymų: reikėjo atlikti medicininius tyrimus, pateikti pažymas įstaigos direkcijai, buhalterijai ir profesinės sąjungos komitetui, kad nė vienam kolektyvo nariui nekiltų klausimų: „Kodėl aš moku už bevaikystę, o tu nemoki?“.

Taip delikati tema tapo vieša. Į žmogų, kuris ir taip galėjo kentėti dėl savo medicininės problemos, kurios nenorėjo atskleisti, dabar buvo rodoma pirštu, jis buvo laikomas „nevisaverčiu“ ir patyrė patyčias.

Ypač tragiški buvo atvejai, susiję su vaikų netektimi. Jei žmogui mirdavo vienintelis sūnus ar dukra (arba vaikas dingdavo be žinios), valstybė suteikdavo laikiną atidėjimą nuo mokesčio. Bet jis būdavo atnaujinamas, jei negimdavo antras vaikas. Vaiko mirtis buvo sielvartas, bet valstybė greitai reikalavo „ištaisyti padėtį“, pagimdant naują sovietinį pilietį.

Alenas Bliumas, prancūzų demografas ir istorikas, Paryžiaus Aukštosios socialinių mokslų mokyklos tyrimų direktorius, pažymi, kad sovietų valdžia klaidingai diagnozavo ekonomines problemas kaip demografines. „Užuot gerinę gyvenimo sąlygas, jie bandė pakeisti pačią gyventojų elgseną per įsakymus, – aiškina Bliumas. – 1940-ųjų politika, įskaitant mokestį už bevaikystę, bandė paversti asmeninį žmogaus pasirinkimą valstybine pareiga, tačiau ignoruojant realius šeimų poreikius, šios priemonės tapo bejėgės prieš ilgalaikes gimstamumo mažėjimo tendencijas.“

Metai bandymų dėl dviejų juostelių

Karas pasibaigus, mokestis nebuvo panaikintas, nes totalitarinės šalies finansų sistema jau priprato prie tų 6 % iš milijonų piliečių. Tačiau valdžia peržiūrėjo įstatymą ir įvedė tam tikrų lengvatų kai kurioms kategorijoms.

Pavyzdžiui, nuo 1946 m. leista nemokėti už bevaikystę stačiatikių ir kitų vienuolynų vienuoliams ir vienuolėms dėl religinio įžado. Taip pat įvesta lengvata kariams ir jų žmonoms – mokestis jiems nebuvo taikomas apskritai. Ir dar galėjo nemokėti „bevaikiai“ mokesčiai vyrai-studentai. Be to, atsirado lengvata jaunavedžiams: jie buvo atleidžiami nuo mokesčio vieneriems metams nuo santuokos registracijos. Bet jei per tą laiką žmona nepastodavo – reikėjo mokėti mokestį.

Žmonės juokavo apie „inkubacinį laikotarpį“ jaunavedžiams ir sakė, kad vaikai – tai ne priežastis vesti, bet priežastis nemokėti daugiau. O pats fiskalinis įnašas liaudyje buvo šiurkščiai pramintas „mokesčiu už kiaušus“. Sovietinis pilietis, kuris rinkosi neturėti vaikų, buvo skelbiamas „egoistu“, atsisakančiu vykdyti savo pareigą tėvynei. O darbo kolektyvas netgi turėjo su juo vykdyti „auklėjamąjį darbą“, kad tas pagaliau panorėtų daugintis.

Nuo 1949 m. kaimo gyventojams (kolūkiečiams) tarifas tapo fiksuotas ir priklausė nuo vaikų skaičiaus. Valstietis, kuris dirbo ne už pinigus, o už darbo dienas (трудодни), vis tiek turėjo mokėti grynaisiais „bevaikių“ mokestį: 150 rublių per metus be vaikų, 50 rublių už vieną vaiką, 25 rublius už du. Dažnai šis mokestis buvo priimamas natūra: mėsa, pienu, sūriu, kiaušiniais, daržovėmis ir vaisiais. Stalinas kažkodėl nusprendė, kad valstiečiai privalo daugintis labiau nei miestiečiai, todėl šeima, kurioje buvo mažiau nei trys vaikai, buvo laikytina bevaike.

Apie jokią asmeninio gyvenimo pasirinkimo laisvę nebuvo kalbos: pagal sovietinį įstatymą, nenoras turėti vaikų virto nusikaltimu prieš Sovietų Sąjungos ateitį, kur asmeninė laimė visada buvo antraeilis dalykas, palyginti su valstybiniu planu. Ir už tai buvo baudžiama per kišenę.

„Gimstamumo skatinimas baudomis yra psichologiškai neefektyvus, nes jis nesprendžia gilių socialinių ir ekonominių priežasčių, lemiančių mažą gimstamumą: būsto deficito, mažo atlyginimo ar kokybiškų vaikų darželių trūkumo, – aiškina Kristi Aironsaid, Kanados istorikė, Makgilo universiteto profesorė. – Mokestis buvo ne tiek efektyvus fiskalinis instrumentas, kiek būdas duoti visuomenei „politinę pamoką“. Tai buvo bandymas nustatyti normą, kurioje santuoka ir vaikai yra privalomi.“

Ne tais būdais skatino

Valstybės reprodukcinis smurtas tęsėsi per visą Sovietų Sąjungos egzistavimą. 1990 m. liepą mokesčio tarifas buvo sumažintas tiems, kurių uždarbis buvo mažas – mažiau nei 150 rublių. Tai buvo paskutinis valstybės bandymas išgelbėti įžūlų įstatymą vadinamųjų „demokratinių“ pokyčių sąlygomis. Valdžia planavo laipsnišką demontavimą, bet istorija įvykdė savas korekcijas, ir nuo 1992 m. sausio 1 d. mokestis už bevaikystę buvo panaikintas apskritai dėl SSRS žlugimo.

Tačiau įdomu tai, kad jis taip ir netapo efektyviu demografiniu instrumentu, mokestis neturėjo didelės įtakos gimstamumo rodikliams. Demografai ir sociologai aiškina, kad gimstamumo lygį lemia ne bausmės baimė, o gyvenimo kokybė, gerovės lygis, prieinamumas prie būsto ir piliečių pasitikėjimas ateitimi. To Sovietų Sąjungoje nebuvo.

Beje, Vakarų šalys taip pat bandė pagerinti demografiją, tačiau darė ir daro tai dabar priešingais sovietiniams metodams. Vietoj baudų, čia naudojamos teigiamos paskatos – mokesčių nuolaidos už vaikus, o ne finansinė bausmė už jų nebuvimą.

Nors sovietinė patirtis parodė valstybės kišimosi neefektyvumą, fiskalinio prievartos idėja neišnyko. Iš pradžių 2010 m., premjerės Julijos Tymošenko iniciatyva, o paskui 2012 m., prezidento-bėglio Viktoro Janukovyčiaus laikais, Ukrainos Aukščiausiojoje Radoje buvo užregistruotas įstatymo projektas dėl pajamų mokesčio bevaikiams. Ir Ukrainos parlamentarų apetitas buvo dar didesnis nei Stalino – jie ketino „plėšti“ bevaikius asmenis, vyresnius nei 30 metų, iki 17 % pajamų.

Įstatymas nebuvo priimtas, bet pats jo atsiradimas liudija apie „sovietinio“ mąstymo gyvybingumą ir kai kurių politikų, šiuo atveju Janukovyčiaus partijos bendražygių, norą užsidirbti iš asmeninio žmonių gyvenimo. O 2024 m. deputatas iš partijos „Liaudies tarnas“ Serhijus Gryvko užregistravo panašų įstatymo projektą su baziniu 1.5 % tarifu.

„Socialinės normos „turėti daug vaikų“ nebėra, ir vyriausybė negali jos sugrąžinti savo noru ar įsakymais, – mano demografas Sergejus Zacharovas iš Strasbūro universiteto. – Bandymai skatinti gimstamumą XX a. vidurio metodais šiuolaikiniame urbanizuotame pasaulyje yra pasmerkti, nes žmonės planuoja savo gyvenimą pagal gyvenimo kokybę, o ne pagal baudų baimę.“

Valstybė, kuri per daug aktyviai bando „padėti“ piliečiams, įsiverždama į jų pačius intymiausius sprendimus, dažnai tampa blogiausiu agresoriumi jų asmeniniame gyvenime. Gimstamumas kyla iš vilties, o ne iš baudų.

Lietuvoje, kaip ir visoje SSRS, šis mokestis buvo taikomas gyventojams nuo jo įvedimo dienos iki pat nepriklausomybės atkūrimo. Jis buvo panaikintas tik 1992 m. sausio 1 d. žlugus SSRS.