„Hiiumaa desantas, Narvos puolimas, Lukašenka prie Astravo: tamsiausias 2028 m. scenarijus“

Savo komentare „Svenska Dagbladet“ Rusijos ekspertas Martinas Kraghas nagrinėja žinomo vokiečių politologo ir karybos eksperto Carlo Masala ateities scenarijų apie tai, kaip prasidėtų Rusijos karas prieš NATO.

„Tai ateities scenarijus, skirtas užkirsti kelią tam, kad tai įvyktų“, – sako Kraghas, remdamasis Masala knyga „Jei Rusija laimės. Scenarijus“.

NATO generalinis sekretorius Markas Rutte anksčiau šiais metais pareiškė, kad Rusija „galėtų būti pasirengusi panaudoti karinę jėgą prieš NATO per penkerius metus“.

„Jis tikrai ne vienintelis pateikia šią niūrią prognozę. Plataus masto Rusijos invazija į Ukrainą 2022 m. vasarį sukrėtė Vakarų sprendimus priimančius asmenis ir visuomenę. Daugelis nebeklausia,  ar Rusija ateityje imsis karinių veiksmų, o veikiau, kokių veiksmų ji imsis“, – sako Kraghas.

Kraghas apibendrina tikslų scenarijuje aprašyto išpuolio eigą:

„2028 m. kovo 27 d. dvi Rusijos brigados įsiverš į Estijos teritoriją, kad užimtų pasienio miestą Narvą. Tuo pačiu metu 400 Rusijos jūrų pėstininkų išsilaipins Hiiumaa saloje prie Estijos krantų. Galiausiai Baltarusijos diktatorius Aleksandras Lukašenka paskelbs, kad artimiausiomis dienomis ketina siųsti karius į Astravo miestą, esantį pasienyje su Lietuva. Tai reiškia, kad Baltijos šalys – Estija, Latvija ir Lietuva – bus blokuojamos iš vakarų į rytus.

Prieš tai Kremlius gavo pritarimą prijungti Ukrainos teritorijas prie Rusijos, o prezidentas Vladimiras Putinas pasitraukė, suteikdamas vietą naujam, regimai labiau reformų ir bendradarbiavimo link nukreiptam prezidentui. Tai taip pat keičia Europos politinę dinamiką. Daugelyje Vakarų Europos sostinių karinį persiginklavimą dabar laiko nereikalingomis išlaidomis – blogiausiu atveju grėsminga „eskalacija“, kurios reikia vengti atsižvelgiant į žemyno istoriją. Be to, grėsmės palaikymas NATO rytinėje pasienio linijoje, t. y. Baltijos šalyse, nebeatrodo toks svarbus.

Tarptautinė tvarka pasikeitė į blogąją pusę. Artimuosiuose Rytuose Rusijos ir Baltarusijos ambasados ​​toliau masiškai išduoda vizas sirams, afganistaniečiams, irakiečiams ir sudaniečiams, kurie skraidinami į Maskvą ir Minską, kad būtų nugabenti į ES pasienio regionus. Savo ruožtu Europos atsakomosios priemonės atskleidžia žemyno trūkumus – stiprindamos sienų apsaugą Viduržemio jūroje, Vakarų šalys mažina savo karinį buvimą Baltijos jūroje.

Tuo pačiu metu Kinijos ginkluotosios pajėgos stiprina savo buvimą ginčytinose Paracelio salose Pietų Kinijos jūroje. Krizė įtraukia Filipinus, o JAV vyriausybė nerimauja dėl galimo Kinijos išpuolio prieš Taivaną. Tarptautinė bendruomenė ir kelios regioninio bendradarbiavimo organizacijos yra paralyžiuotos. Nė viena šalis nenori rizikuoti konfrontacija su Kinija, nes tai gali turėti nepageidaujamų saugumo ir ekonominių pasekmių.

„Kai Rusijos ataka prieš Estiją tampa neišvengiama, NATO pirmaujančios kariniai valstybės nenori imtis veiksmų. Jungtinių Valstijų prezidentas pareiškia, kad JAV negali rizikuoti, „jog dėl mažo žemės lopinėlio kiltų trečias pasaulinis karas“. Dauguma Europos šalių sutinka su šiuo požiūriu. Rusijos branduolinių ginklų grėsmė paralyžiuoja bet kokį mąstymą, o Maskva naudoja ją kaip politinio ir psichologinio spaudimo priemonę.“

Galiausiai tarp NATO šalių nėra sutarimo dėl 5 straipsnio aktyvavimo. Pagal jį, išpuolis prieš vieną valstybę narę laikomas išpuoliu prieš visą aljansą. Pažadas ginti „kiekvieną centimetrą“ aljanso teritorijos pasirodo esą tušti žodžiai. Taigi, kai Rusijai leidžiama aneksuoti Estijos teritorijos dalį, pažeidžiama tarptautinė teisė ir Europos saugumo tvarka.“

Rusijos klaidos ir nesėkmės

Nors Carlo Masalos scenarijų reikėtų vertinti rimtai, Martinas Kraghas mano, kad jame trūksta svarbių detalių, kurios visiškai neatskleidžiamos.

– Rusijos klaidų ar nesėkmių nebuvimas yra visos scenarijaus analizės esmė. Rusijos pajėgos puola vieną svarbiausių Didžiosios Britanijos karinio jūrų laivyno bazių be jokios Londono reakcijos. Prieš tai jos paleido raketą į vokiečių verslininko privatų lėktuvą Vokietijos teritorijoje.

– O Estijos ginkluotosios pajėgos turėtų būti pasyvios situacijoje, kai Rusijos pajėgos nebūtinai yra ypač daug didesnės skaičiumi. Kodėl patys estai neužkirstų kelio Rusijos puolimui, laukdami pastiprinimo iš išorės? Tai nepaaiškinama, teigia Kraghas.

Pasak jo, praktiškai galima įsivaizduoti du galimus Rusijos veiksmus – arba tokio įvykio kaip (neteisėta) Krymo aneksija pakartojimą, arba plataus masto puolimą.

„Pirmojo požiūrio rizika yra ta, kad jam trūksta netikėtumo elemento, kuris 2014 m. paralyžiavo Ukrainos gynybą. Tačiau pastarojo būtų neįmanoma paslėpti nuo palydovų, stebinčių pasaulio įvykius, todėl NATO turėtų laiko reaguoti“, – sako Kraghas.

„Viena iš visų karų pamokų yra ta, kad net ir geriausiai parengti planai žlunga vos susidūrę su realybe. Vokietijos generalinis štabas tai atrado 1914 m., o Kremlius tai patyrė pastaraisiais metais.“