„Rusijos naratyvas griūva“

Melaginga rusiškos propagandos linija dabar dega liepsnose. Pažodžiui. Daugelį metų Rusija investavo milžiniškus išteklius, siekdama susilpninti Vakarų demokratijas, ir iš dalies jai pavyko apmulkinti Trumpo administraciją. Tačiau dabar Ukraina kas savaitę padega po kelias Rusijos naftos perdirbimo gamyklas, o Rusijos ekonomika atsidūrė rimtoje bėdoje.

Trumpas nebeatrodo tikintis, kad jo asmeniniai santykiai su Putinu gali ką nors pakeisti, o jo administracija nebepasitiki nuodinga rusiška naratyvo versija. Šį pokytį nulėmė stiprus Zelenskio ir Europos lyderių diplomatinis darbas.

Daugelis yra girdėję pažįstamą pasakojimą. Ukraina vaizduojama kaip silpnesnė, įsitraukusi į desperatišką ir beviltišką kovą prieš nuolat besiveržiančią Rusijos jėgą. Rusija apibūdinama kaip turinti neišsenkančius žmogiškuosius ir materialinius išteklius, galinti tęsti karą be galo. Anot šio naratyvo, Ukrainos frontas trapus, ir tiek Trumpo administracija, tiek Europos lyderiai tai pripažino, todėl esą imtasi pastangų derėtis dėl konflikto pabaigos. Teigiama, kad dabar esminis tikslas – nustatyti saugumo garantijas, kurios leistų Ukrainai jaustis pakankamai apsaugotai, kad ji galėtų sudaryti taikos susitarimą. Toks susitarimas, kaip teigiama, turi apimti abipuses nuolaidas.

Šis naratyvas kyla iš Maskvos. Jį kartojo Trumpo administracija, siekusi normalizuoti santykius su Rusija. Nerimą kelia tai, kad jį perėmė ir gerbiami žiniasklaidos kanalai bei analitikai, kurie vis dar skelbia apie tariamus Rusijos proveržius.

Tačiau šis naratyvas iš esmės klaidingas. Jis neatspindi realybės mūšio lauke.

Jo tikslas – susilpninti Vakarų demokratijų ryžtą priešintis rusiškajam imperializmui. Jis siekia griauti Vakarų vienybę remiant Ukrainą ir pakreipti galimų derybų rėmus Rusijos naudai.

Jei įsigilintume į tikrą situaciją fronto linijoje ir nesileistume apgaunami politinės retorikos ar paviršutiniškų pranešimų, realybė taptų aiški. Rusijos propagandos mašina negailestinga, bet ji negali paslėpti strateginių nesėkmių. Ukraina šį karą laimi.

Nuo pat pradžių Rusijos tikslai buvo aiškūs, nors ir pridengti tokiais šūkiais kaip „denacifikacija“ ir „demilitarizacija“. Praktine prasme tai reiškė Ukrainos vyriausybės nuvertimą, prorusiško marionetinio režimo įtvirtinimą, konstitucijos perrašymą ir nuolatinį Rusijos karinių pajėgų buvimą Ukrainoje. Tačiau po trejų su puse metų karo Rusija dabar kontroliuoja mažiau nei 20 % Ukrainos teritorijos – nuo beveik 30 % piko metu 2022 m. kovą. Tai nėra taktinė nesėkmė. Tai strateginis fiasko. Prarasti teritorijas po tūkstančio karo dienų, palyginti su tuo, kas buvo užimta po trijų savaičių, – nepateisinama.

Invazijos pradžioje Ukraina kontroliavo 23 regionų centrus ir specialaus statuso miestus. Šiandien Rusija nekontroliuoja nė vieno. Tai visiškas Rusijos teritorinių ambicijų žlugimas.

Rusija patyrė daugiau kaip milijono karių nuostolių, tačiau per pastarąsias tūkstantį dienų užėmė mažiau nei 1 % Ukrainos teritorijos. Ji vis dar įstrigusi tokiose vietose kaip Pokrovskas ir Časiv Jaras – miestai, kuriuos, kaip tikėtasi, Rusija turėjo užimti seniai. Esant tokiam tempui, Rusija išeikvos žmogiškuosius išteklius daug anksčiau, nei pasieks kokių nors reikšmingų laimėjimų. Ar Rusija pasirengusi prarasti dar milijoną karių vien tam, kad užimtų Donbasą?

Šis karas Rusijai yra netvarus. Ji gali toliau verbuoti ir kariauti, bet ne be galo.

Tuo tarpu Ukraina nekariauja beviltiško karo. Tai nėra mažos sovietinio tipo kariuomenės kova prieš milžiną. Ukrainos ginkluotosios pajėgos dabar yra pajėgiausia, labiausiai patyrusi ir inovatyviausia kariuomenė Europoje. Šiame kare ji turi maždaug tiek pat karių, kiek ir Rusija. Nors Rusija kas mėnesį gali pritraukti daugiau žmonių, ji patiria gerokai didesnius nuostolius kaip puolanti šalis.

Ukrainos taktika, inovacijos ir atskaitomybė – visiškai kitame lygyje. Ukraina – kitokio tipo jėga: labiau vakarietiška, lankstesnė ir protingesnė savo veiksmuose. Vienas iš šios transformacijos pavyzdžių – vykstanti korpusų reforma. Progresas vyksta lėčiau nei tikėtasi, bet jis vyksta ir turėtų palaipsniui padėti spręsti kai kuriuos Ukrainos iššūkius, įskaitant mokymus ir žmogiškuosius išteklius.

Ukrainos strategija – lėtas atsitraukimas ir priešo išsekinimas – yra sąmoninga. Ji skirta priversti Rusiją brangiai mokėti už kiekvieną metrą. Tai nėra silpnumo ženklas. Tai metodiškas būdas įveikti didesnį, bet mažiau vikrų priešą.

Kol Ukraina kovoja, geopolitinis peizažas keičiasi. Aštuonis mėnesius Trumpo administracija iš esmės dengė Putiną. Nebuvo įvestos naujos sankcijos, nebuvo patvirtinta nauja karinė pagalba. Buvo tęsiami tik nedideli ginklų pirkimai pagal anksčiau patvirtuotą finansavimą, o ribotą paramą teikė europinis finansavimas, tačiau nauji pagalbos paketai nebuvo priimti. Esamos sankcijos tyliai sušvelnintos. Tai ne diplomatija. Tai strateginis derinimasis prie Rusijos, daromas Europos ir demokratinių vertybių sąskaita.

Trumpo administracija nesugebėjo išderėti taikos. Ar ji dabar sieks Ukrainos pergalės?

Atsiranda pokyčių ženklų. Ukrainos giluminiai smūgiai Rusijos teritorijoje pradeda keisti visuomenės supratimą apie platesnį strateginį vaizdą. Pirmą kartą šiame kare smūgiai už fronto linijos atrodo svarbesni nei judėjimas žemėje – dėl Ukrainos gebėjimo mainyti teritoriją į laiką ir užkirsti kelią dideliems proveržiams. Trumpas pripažino, kad Rusija pralaimi ir kad Ukraina gali laimėti. Jis pirmą kartą įvedė sankcijas Rusijai ir dabar ragina Maskvą baigti karą. Jo žodžiai gali būti tušti, tačiau jie atspindi retorinį pokytį. Europos lyderiai taip pat kalba aiškiau ir ryžtingiau. Tonas keičiasi. Nuodingas naratyvas pradeda griūti.

Europa turi pripažinti, kad Rusija greičiausiai pralaimės šį karą ta prasme, kad nepasieks savo strateginių tikslų. Atėjo metas nustoti laukti Trumpo ir Putino – dviejų žmonių, kuriems Europos interesai nėra prioritetas – sprendimų dėl žemyno ateities. Europa turi liautis elgtis kaip geopolitinė pavaldinė ir pradėti derinti savo veiksmus su Ukrainos drąsa: suteikti stipresnę karinę paramą ir ryžtingiau spausti Rusiją.

Veikti reikia dabar, ir pradėti turėtume nuo Rusijos įšaldytų aktyvų konfiskavimo. Karas dar toli gražu nesibaigė, ir tai nuo mūsų Europoje priklauso, kiek ilgai leisime Rusijai jį tęsti.

Nuomonės autoriai – analitikai Joni Askola ir Benjamin Husstad-Nedberg.