Rusijos sabotažas NATO rytiniame flange. Viena šalis yra išimtis

Europos atsakas į šiuos veiksmus išlieka fragmentiškas. Baltijos šalys žengė didžiausią žingsnį didindamos savo infrastruktūros atsparumą. Lenkija sustiprino savo sienų ir strateginių objektų saugumą. Vakarai pradėjo traktuoti „šešėlinį laivyną“ kaip realią grėsmę, o ne egzotišką įdomybę.

Tuo pačiu metu daugeliui šalių vis dar trūksta priemonių, kaip ankstyvoje stadijoje nustatyti ir sustabdyti sabotažo veiklą. Praktiškai tai reiškia, kad Maskva vis dar gali išbandyti naujus metodus, nustatyti silpnąsias vietas ir patikrinti sąjungininkų valstybių atsparumą.

Vengrija šiuo metu yra ryški išimtis tarp NATO ir ES rytinio flango šalių. Budapeštas retai, o gal ir niekada, trukdo Rusijos įtakai. Priešingai, jo politika dažnai palengvina hibridines Kremliaus operacijas, todėl Vengrija yra gana problemiška sąjungininkė.

Vengrija sukuria įspūdį, kad tokios operacijos yra tiesiog nematomos, nenori būti matomos arba jas verčiau laiko užpultos šalies vidaus problema. Dėl to Budapeštas tapo saugiu prieglobsčiu, per kurį Rusijos žvalgybos agentūros gali laisviau perduoti personalą, pinigus, technologijas ir įtaką.

Tai akivaizdu keliais lygmenimis. Vengrijos vyriausybė metų metus kūrė politiką, kuri, užuot trukdžiusi Maskvos operacijoms, jas palengvina. Ekonominiai, energetiniai ir politiniai santykiai su Rusija buvo nuolat palaikomi, o kai kurie netgi sustiprėjo po plataus masto invazijos į Ukrainą.

Vengrijos žvalgybos tarnybos nevykdo plačių operatyvinių kampanijų prieš įtartinus ekonominius ir politinius ryšius, kaip tai daro Baltijos šalys ar Rumunija. Rusijos diplomatų, kaltinamų šnipinėjimu, išsiuntimas yra retas, atsakas į dezinformacijos kampanijas yra simbolinis, o vyriausybinė žiniasklaida dažnai atkartoja Rusijos naratyvus apie karą Ukrainoje. Praktiškai tai reiškia, kad ten, kur kitos šalys bando uždaryti informacinę ir energetinę erdvę, Budapeštas palieka duris plačiai atviras.

NATO rytinis flangas nuo Talino iki Burgaso yra nuolat stebimas Rusijos žvalgybos. Vieninteliai skirtumai yra metodai, demaskavimo laipsnis ir vietos saugumo struktūrų veiksmingumas. Sabotažas Estijoje ir Lietuvoje nėra išimtis, o platesnės hibridinio karo dėlionės dalis, kai Rusija siekia smogti ten, kur infrastruktūra yra labiausiai pažeidžiama, o Vakarų atsakas labiausiai vėluoja.

Europa privalo su tuo atsižvelgti ir, galbūt pirmą kartą per dešimtmečius, sabotažą traktuoti ne kaip nusikalstamą incidentą, o kaip realų valstybės agresijos elementą. Tik tada atsakas bus proporcingas grėsmės mastui. Ir tai taikoma visais lygmenimis – nuo ​​informacinio iki kinetinio.