„Rusai prasimušė 15 km… bet tada atvyko „Azovas“

Dobropilios gynyba: kaip Ukraina sustabdė vieną giliausių Rusijos proveržių

Požeminiame komandų centre, kurio sienas dengia kruopščiai sukalti mediniai skydai, dešimtys karių stebi šimtus išskaidytų monitorių. Kiekvienas jų rodo žvalgybinių dronų transliacijas – „akis danguje“, be paliovos ieškančias bet kokių priešo judėjimo ženklų.

„Jeigu vienam rusų pėstininkui pavyktų prasiskverbti penkis kilometrus į mūsų užnugarį ir būti pastebėtam, jis iš karto sukeltų pavojaus signalą, nes galėtų tiesiog likti vietoje ir perduoti informaciją apie mūsų pozicijas“, – sakė vienas iš 1-ojo atskirojo puolimo pulko vadų Horikas.

Net vieno tokio kario buvimas gali sutrikdyti koordinuotus mūsų smūgius – tiek dronais, tiek artilerija ar kitomis sistemomis. „Esame sulaikę karo belaisvių, kurie ten nejudėdami išgulėjo iki penkių dienų, slėpdamiesi žemai ir fiksuodami, kur yra mūsų pozicijos“, – pridūrė jis.

Koridorių labirintas čia tarnauja kaip laikinoji 1-ojo atskirojo puolimo pulko būstinė, atsakinga už šį sektorių į šiaurės rytus nuo Donecko srities Dobropilios. Požeminis komandų centras ūžia tarsi avilys – nuolatinio judėjimo ir intensyvaus darbo vieta.

Kareiviai juokauja tarpusavyje, tačiau vos akimirka – ir jau girdėti aiškūs šūksniai, perduodami į radijo ryšį ar kompiuterius per šifruotus kanalus. Visi laukia momento, kai ekranuose sužibs raudona spalva: tai ženklas, kad pastebėtas rusų karys ir prasideda medžioklė.

Net ir po kelių mėnesių trukusių valymo operacijų pavienės Rusijos pajėgų grupės vis dar išlikusios čia ir ten. Tai matyti ir iš ekranų – dešimtys jų vis dar kartkartėmis sužimba raudonai. Pagrindinis centras nenutrūkstamai su jais dirba, o ukrainiečiai metodiškai eliminuoja šias kišenes vieną po kitos.

Rusijos proveržis ir „Azovo“ įsikišimas

Rugpjūčio pradžioje Rusijos pajėgos prasiveržė iki 15 kilometrų gylio Dobropilios kryptimi. Situacija tapo kritinė – buvo keliamas grėsmės lygis Dobropiliai, Pokrovskui ir Myrnohradui. Ukraina reagavo skubiai: į frontą permesti elitiniai „Azovo“ armijos korpuso daliniai ir kelios mechanizuotos brigados.

„Priešas prasiveržė pro pirmąją gynybos liniją. Mūsų užduotis buvo užblokuoti spragą ir stabilizuoti frontą“, – pasakojo „Azovo“ štabo viršininkas pulkininkas leitenantas Lemko.

„Azovas“ koordinavo visų rajone veikiančių dalinių darbą, siuntė ryšių karininkus į brigadų vadavietes ir iš esmės atkūrė fronto struktūrą. Pirmoji jų užduotis – nustatyti blokavimo linijas ir užkirsti kelią Rusijos pajėgų plėtimuisi.

„Peruno“ vadovaujama kontrataka: „kišenių“ taktika

Pirmojo atskirojo puolimo pulko vadas Dmytro „Perunas“ Filatovas apibūdino operaciją kaip vieną sudėtingiausių.

„Kai kurių pozicijų nebuvo įmanoma užimti tiesiogiai, todėl judėjome kartu su mechanizuotais daliniais“, – sakė jis. Rusija laikė sektorių nedidelėmis grupėmis miškuose ir apkasų ruožuose, tačiau ukrainiečiai ėmė taikyti „kišenių“ taktiką – sistemingai izoliuoti dalinius, atkirsti jų logistiką ir juos eliminuoti.

„Pirmiausia sustabdėme jų puolimą, tada įvykdėme antrąjį apsupimo etapą ir atkirtome pagrindinį jų manevro žiedą“, – pasakojo „Perunas“. Operacijoje dalyvavo keli puolimo daliniai – 225-asis, 425-asis ir jo pulkas.

Ukrainos kontratakos rezultatai

Iki spalio pabaigos Ukraina sutriuškino vieną didžiausių Rusijos mechanizuotų atakų Šachove–Volodymyrivkos ruože ir atgavo pozicijas aplink Novy Šachove.

Lapkričio pabaigoje, kaip skelbta, Ukrainos pajėgos užbaigė „valymo“ operacijas aplink Dobropilią ir išlaisvino kelias dešimtis gyvenviečių.

Oro sąlygos: dviašmenis kardas

Žiemai artėjant, rūkas ir minusinės temperatūros sukūrė pavojingą situaciją abiem pusėms.

Nepalankūs orai į pietus nuo Dobropilios tampa dviašmeniu kardu. Rusijos pajėgos dislokavo papildomus karius Pokrovske, pasinaudodamos tankiu rūku, nusileidusiu virš miesto, pranešė Septintasis greitojo reagavimo korpusas.

Tirštas rūkas gerokai apsunkino oro žvalgybą – sumažino matomumą, trukdė aptikti priešo judėjimą ir neleido tiksliai nukreipti smūgių.

„Priešas bando išnaudoti prastą matomumą tam, kad sutelktų pajėgas, įrengtų slėptuves pastatuose ir pasirengtų tolesniam puolimui“, – teigiama korpuso ataskaitoje. „Blogu oru jie gali į miestą permesti daugiau karių.“

Artima kova tranšėjose: „geležinių nervų“ reikalaujanti realybė

Rusijos ir Ukrainos pajėgos naudoja atspindžio taktiką permesti į priekines pozicijas daugiau karių: anot 93-iosios brigados pėstininkų, tik mažos – dviejų ar trijų žmonių – grupės gali judėti nepastebėtos ir užimti naujas pozicijas, kad netaptų lengvais bepiločių taikiniais.

„Tam reikia geležinių nervų ir didžiulės ištvermės“, – sakė brigados šturmuotojas Jeanas, trumpam atsitraukęs nuo treniruočių apleistame karjere, paverstame poligonu.

„Priešas buvo už maždaug 100–150 metrų“, – prisiminė karys „Dėdė“, Jeano brolis. „Svarbiausia mums buvo pastebėti juos pirmus – jie buvo gerai užmaskuoti.“

„Žokėjaus“ istorija: kova už gyvybę

„Mes labai atidžiai ieškojome bet kokių ženklų. Buvo pasakyta, kad priešas laikosi paskutinėse tranšėjose, todėl judėjome palei visą miško juostą, tikrindami ir valydami kiekvieną įtvirtinimą. Visur buvo žuvusių rusų karių kūnų – mūsų vyrai juos buvo nukovę anksčiau“, – pridūrė karys „Dėdė“.

Pėstininkai rizikuoja savo gyvybėmis labiau nei bet kurie kiti kariai. Tai ypač aiškiai matyti iš istorijos apie pirmojo atskirojo puolimo pulko karį, kurio šaukinys „Žokėjus“.

„Mūsų kovotojas „Žokėjus“ įsivėlė į artimą kovą su priešo kariu“, – pasakojo jo vadas. Visi pulko kariai stebėjo situaciją iš drono vaizdo kameros, negalėdami jam padėti, kol pagaliau pavyko jį ištraukti iš tranšėjos – išsekusį ir apdegusiomis rankomis.

„Jis plikomis rankomis išplėšė automatą iš priešo rankų – dėl to smarkiai nusidegino delnus“, – prisiminė karys Nojus, jo balse girdėjosi santūrus pasididžiavimas. „Tada, kai kova tęsėsi peiliais, jis sugebėjo neutralizuoti priešą.“

Mobilizacijos iššūkiai ir karo realybė

Kai užimame pozicijas, priešas dažnai leidžia į mūsų pusę dujas, mėgindamas mus išrūkyti iš apkasų“, – pasakojo L. M., vienas iš 93-iosios brigados karių, besitreniruojančių artėjančioms operacijoms. „Jie naudoja įvairias chemines medžiagas, dūmus, degančius šaudmenis – viską, ką turi. Tokie dūmai gali sukelti ir vidinius nudegimus.“

Tokios istorijos iš fronto parodo dar vieną faktą – Ukraina susiduria su rimtais mobilizacijos iššūkiais.

Po beveik ketverius metus trunkančios Rusijos invazijos Ukrainai darosi vis sunkiau papildyti kariuomenės gretas, o Rusija, priešingai, nuolat pritraukia naujokų. Kai kuriems Rusijos regionams siūlomas iki 2700 JAV dolerių siekiantis mėnesinis atlygis – suma, beveik neįsivaizduojama daugelyje kaimo vietovių, todėl daugelis vyrų pasirašo tarnybai, nors rizika žūti Ukrainoje yra itin didelė.

Pietryčių ir rytų Ukrainoje vykstantis sekinantis karas nuolat primena apie mirties grėsmę iš oro. Tai konfliktas, kuriame dronai dažnai tampa pigesne priemone nei žmogaus gyvybė.

„Patekimas į poziciją ir pasitraukimas iš jos – sunkiausios mūšio dalys“, – pridūrė Jeanas.