Putinui išduotas orderis. Ne dėl tankų

Suomijos atsargos generolo majoro, saugumo politikos eksperto Harri Ohra-aho komentaras.

Agresyvus Rusijos karas prieš Ukrainą griežtai pakeitė karo logiką ir vaikų atžvilgiu. Ukrainos institucijos patvirtino, kad daugiau nei 19 000 vaikų buvo neteisėtai perkelti iš Rusijos kontroliuojamų teritorijų į Rusiją arba Rusijos kontroliuojamas vietas. Tikrasis skaičius yra kelis kartus didesnis, nes ne visi vaikai registruojami – dalis jų dingsta okupuotose teritorijose, dalis patenka į Rusijos vidaus sistemas.

Tarptautinis baudžiamasis teismas reagavo neįprastai tiesiai: prezidentui Putinui ir Rusijos vaikų reikalų komisaro pareigūnui išduoti sulaikymo orderiai būtent dėl vaikų priverstinio perkėlimo. JT genocido konvencija pripažįsta, kad priverstinis vaikų perkėlimas iš vienos tautinės ar etninės grupės į kitą gali būti laikomas genocidu.

Rusija pateikia savo versiją: kalbama apie našlaičius ir „paliktus“ vaikus, humanitarines evakuacijas ir naujas šeimas, kurios suteikia apsaugą nuo karo.

Tačiau praktika rodo ką kitą. Vaikams išduodami Rusijos pasai, jų vardai rusinami, nutrūksta ryšys su biologinėmis šeimomis, ir vaikams sakoma, kad jie buvo „išgelbėti“ nuo Ukrainos, o ne nuo karo.

Jeigu tai būtų tikra apsauga, grįžimo kelias būtų aiškus ir skaidrus. Šiuo metu grįžimas yra išimtis: namo sugrąžinta tik apie 1 800 vaikų, dažniausiai sudėtingų derybų per trečiąsias šalis rezultatu.

Okupuotų teritorijų kasdienybė yra atskira tema. Manoma, kad net milijonas vaikų vis dar gyvena Rusijos kontroliuojamose teritorijose. Mokyklos rusinamos: mokymo kalba keičiama į rusų, vadovėliai atkeliauja iš Maskvos, Ukrainos istorija pakeičiama pasakojimu apie „vieną tautą“. Ukrainos vėliava ir kalba pašalinamos iš matomų vietų. Dalyvavimas patriotiniuose renginiuose formaliai yra savanoriškas, praktiškai – privalomas.

Situacija dar aiškesnė, kai žvelgiama už okupuotų teritorijų ribų. Jeilio universiteto tyrimas dokumentavo daugiau nei 200 stovyklų ir įstaigų Rusijoje bei okupuotose teritorijose, kur buvo perkeliami ukrainiečių vaikai. Dalies centrų programa yra ideologinė „vasaros stovykla“, kitose – atvirai militarizuota: vaikai mokomi konstruoti dronus, elgtis su sprogmenimis ir šaudyti. Pratybose skanduojami šūkiai, kuriuose Ukraina pristatoma kaip priešas, o kai kurie 17 metų paaugliai gauna šaukimus į Rusijos armiją.

Galiu pateikti konkretų pavyzdį. 16 metų berniukas iš Zaporižios srities išvežamas į „gydomąją įstaigą“, kuri pristatoma kaip reabilitacinė stovykla. Kelionė baigiasi Rusijos gilumoje esančioje uždaroje įstaigoje, kur diena prasideda Rusijos himno posmeliu ir tęsiasi uždarų pratybų bei pamokų metu, kuriuose sakoma, kad Ukraina paliko savo vaikus, o Rusija – vienintelė apsauga.

Kai berniukas galiausiai sugrąžinamas, jis laisviau kalba rusiškai nei ukrainietiškai ir žiūri į savo tėvus nepasitikėdamas. Ukrainos specialistai apibūdina savo darbą kaip vaikų tapatybės atkūrimą po neteisėto perkėlimo ir rusinimo.

Ukrainiečių vaikai taip pat įtraukiami į Rusijos jaunimo politiką, kur patriotinis auklėjimas ir militarizacija eina greta.  Jaunimo organizacija „Junarmija“ ir naujos jaunimo programos bendradarbiauja su mokyklomis ir ginkluotosiomis pajėgomis, o jų finansavimas didinamas tuo pačiu metu, kai auga karinės išlaidos. Iš Ukrainos pagrobti vaikai nėra atskira grupė, bet dalis sistemos, kurios tikslas – sukurti lojalius, mobilizuotinus piliečius.

Tarptautinė reakcija yra prieštaringa. JT Generalinė Asamblėja rezoliucija reikalavo, kad Rusija nedelsiant ir be išlygų grąžintų visus neteisėtai perkeltus ukrainiečių vaikus, tačiau dauguma valstybių susilaikė nuo balsavimo arba balsavo prieš. Tuo pat metu atskirų vaikų sugrąžinimas paverčiamas simboliniu renginiu, nors iš viso grįžta tik labai nedidelė dalis.

Kodėl tai aktualu Europai ir Suomijai, o ne tik Ukrainos tragedija? Todėl, kad tai precedentinis atvejis. Jei branduolinė valstybė gali okupuoti kaimynę, perkelti jos vaikus į savo teritoriją, nutraukti ryšius su namais ir ugdyti juos kovai prieš savo šalį ir vis tiek grįžti į tam tikrą „normalų“ santykį, tai nustato naujas pavojingas ribas ir leidžia manyti, kad kitos šalys gali sau leisti elgtis panašiai.

Kai bus kalbama apie karo pabaigą, priverstinis vaikų priverstinis negali būti šalutinis klausimas. Tai tolygu saugumo garantijoms ir okupuotų teritorijų statusui. Minimalus veiksmų lygis turėtų būti išsamus perkeltų vaikų registras, tarptautinė prieiga prie įstaigų ir šeimų, teisinė atsakomybė politiniam vadovui, ilgalaikė parama Ukrainai vaikų ir jaunimo psichinei bei socialinei reabilitacijai.

Ukrainiečiai sugebės atstatyti namus ir kelius. Sunkesnė užduotis – atstatyti žmones, kurie buvo paimti vaikystėje ir perprogramuoti.