„Daugiau neišduokite Ukrainos. Šį kartą jokių pasiteisinimų!“

Prieš trisdešimt vienerius metus – 1994 m. gruodžio 5 d. – Jungtinių Amerikos Valstijų, Jungtinės Karalystės ir Rusijos lyderiai susirinko Budapešte tam, kas turėjo būti diplomatinė pergalė.

Ukraina ką tik paveldėjo trečią pagal dydį pasaulyje branduolinį arsenalą iš žlugusios Sovietų Sąjungos – beveik 2 000 branduolinių ginklų. Ji sutiko atsisakyti visų jų mainais į saugumo garantijas iš tų pačių galybių, kurios dabar sprendžia jos likimą.

Šiandienos susitikimai Majamyje turėtų kelti nerimą kiekvienam, kas atidžiai stebi.

Budapešto memorandumas žadėjo gerbti Ukrainos suverenitetą, nepriklausomybę ir sienas. Jokių prievartos veiksmų. Jokių ekonominių spaudimų. Naujas modelis pokario pasauliui, sakė jie.

Tai buvo iliuzija – tuščias pažadas.

Rusija 2014 m. užėmė Krymą ir dalis Ukrainos Donecko bei Luhansko regionų. 2022 m. vasarį pradėjo plataus masto invaziją. Dabar, šią niūrią sukaktį, JAV vėl atrodo pasiruošusios išduoti Ukrainą – šįkart spaudžiant Kyjivą pasirašyti taikos susitarimą, kuris atlygintų Rusijos agresiją, paliktų Ukrainos suverenitetą nuošalyje ir pažeistų jos teritorinį vientisumą.

Šiandienos susitikimai Majamyje turėtų kelti nerimą kiekvienam atidžiam stebėtojui. Steve’as Witkoffas ir Jaredas Kushneris – Trumpo pasiuntiniai, nekilnojamojo turto verslininkai, o ne diplomatai – susitiks su Ukrainos pareigūnais netrukus po vizito pas Vladimirą Putiną Maskvoje.

Pagalvokite apie tai. Tai ne tik akivaizdi protekcionizmo forma. Du asmenys – JAV prezidento verslo partneriai, iš jų vienas – žentas – keliauja tarp Kremliaus ir Ukrainos lyderių, derėdamiesi dėl susitarimo, kuris apeina Ukrainą ir Europą ir patenkina Rusiją. Vaizdas siaubingas, o esmė dar blogesnė.

Nuolatinės ataskaitos rodo, kad dabartinė JAV administracija nori priversti Ukrainą daryti teritorines nuolaidas ir „neutralumą“ – diplomatija, reiškianti žemės perdavimą užpuolikui ir atsisakymą NATO ar bet kokių realių saugumo garantijų.

Tai vėl Budapeštas. Tik dabar visi žino, kuo tai baigsis.

1994 m. Ukraina turėjo neįmanomą pasirinkimą: ką tik tapusi nepriklausoma, ekonomikos sužalota, neturinti patirties valdant branduolinius ginklus, ir patirianti intensyvų tarptautinį spaudimą atsisakyti ginklų. JAV pasiūlė, atrodė, pagrįstas garantijas. Ukrainos lyderiai norėjo prisijungti prie tautų bendruomenės ir kurti taikią ateitį. Todėl jie priėmė susitarimą. Jie pasitikėjo Vašingtonu, tikėdami, kad tarptautinė tvarka kažką reiškia.

Jie neturėjo pasitikėti. Ne todėl, kad buvo naivūs, o todėl, kad Vakarai, kuriais jie pasitikėjo ir su kuriais solidarizavosi, juos nuvylė. Kai Rusija 2014 m. pažeidė Budapešto memorandumą, atsakymas buvo tik sankcijos ir griežti žodžiai. JAV, buvusio prezidento Baracko Obamos laikais, pasitraukė ir paliko tvarkyti „žalos suvaldymą“ Vokietijos ir Prancūzijos lyderiams.

Kai 2022 m. Rusija užpuolė, Vakarai pagaliau pradėjo teikti reikšmingą karinę pagalbą – bet visada per mažai, per vėlai ir su apribojimais, kurie neleido Ukrainai tinkamai ginti savęs. Tiek, kad tik išsilaikytų, nepakankamai, kad laimėtų.

Dabar dabartinė JAV administracija atrodo pasiruošusi suteikti Ukrainai tik tiek „taikos“, kad ji galiausiai būtų pavergta Rusijos, bet taip pat išlaikant priklausomybę nuo JAV ir Vakarų geros valios bei ekonominės pagalbos.

Taika, paliekanti Ukrainą suskaldytą ir be gynybos – tai ne taika, tai laikinas paliaubų laikotarpis, garantuojantis būsimą karą.

Pagalvokite apie dvigubus standartus. Trumpas Izraeliui suteikia besąlygišką paramą – jokių klausimų, jokių sąlygų. Bet dėl Ukrainos jis reikalauja, kad Europai tektų sumokėti sąskaitą. Jis traktuoja Ukrainos išlikimą kaip naštą, kaip sandorį, kaip galimybę užsidirbti. Vienas sąjungininkas gauna tuščius čekius, kitas – pamokslus apie kainą.

Štai kas iš tikrųjų yra svarbu. Jei Rusija išlaikys jėga okupuotas teritorijas, jei Ukrainą privers pasirašyti susitarimą, kuris palieka ją pažeidžiamą būsimai agresijai, pasauliui siunčiama aiški žinia: tarptautinė teisė nieko nereiškia. Sienos gali būti keičiamos jėga. Amerikos saugumo įsipareigojimai yra beverčiai.

Laimei, ne visi pamiršo principus. JK, Prancūzija ir dauguma Europos šalių atsisako pakartoti Budapeštą. Jos supranta riziką ir žino, kad Ukrainos išdavimas reiškia Europos saugumo išdavimą.

Kiekviena tauta, pasikliaujanti amerikietiškomis garantijomis – Lenkija, Baltijos šalys, Taivanas, Pietų Korėja – padarys akivaizdžią išvadą. Kiekvienas diktatorius su teritorinėmis ambicijomis matys žalią šviesą.

Europos saugumas žlunga. Ukraina krinta, Rusija nesustoja. Baltarusija įsisavinama. Kas toliau? Moldova, Sakartvelas, Baltijos šalys? NATO susiduria su egzistencine krize, nes valstybės narės svarsto, ar 5 straipsnis reiškia daugiau nei Budapešto memorandumas. Kinija drąsėja Taivane. Iranas spartina branduolinę programą, matydamas, kad Ukrainos demilitarizacija tiesiogiai vedė į invaziją.

Trumpai tariant, Amerikos žodis tampa bevertis, o Europa lieka klaidžiojanti.

Argumentas priversti Ukrainą priimti blogą susitarimą dažniausiai grindžiamas karo nuovargiu. Noru „nutraukti žudynes“, kaip Trumpas nuolat kartoja. Suprantamos emocijos. Bet jos ignoruoja vieną pagrindinę tiesą: negalima kurti ilgalaikės taikos, skatinant agresiją. Taika, paliekanti Ukrainą suskaldytą ir be gynybos, nėra taika – tai laikinas paliaubų laikotarpis, garantuojantis būsimą karą.

Ukraina neprašo Amerikos kovoti jos karo. Ji prašo ginklų ir paramos, kad galėtų apginti savo išlikimą. Ji prašo, kad JAV deklaruojami principai – suverenitetas, savarankiškumas ir įstatymų viršenybė – iš tikrųjų turėtų reikšmę. Ji prašo, kad Vašingtonas nekartotų katastrofiškų klaidų po Budapešto memorandumo pasirašymo.

Šią sukaktį prisimename, kad Vakarai išdavė Ukrainą tuščiais pažadais po jos nepriklausomybės ir demokratinės europinės valstybės sukūrimo. Tai negali pasikartoti. Kaina bus matuojama ne tik Ukrainos gyvybėmis ir teritorija, bet ir tarptautinės tvarkos žlugimu bei kiekvieno tirono, tikinčio jėgos teisingumu, drąsa.

Jei amerikiečiams frazė „Prisimink Alamo“* turi ypatingą reikšmę, šiandien ukrainiečiams „Prisimink Budapešto susitarimą“ yra tokia pat ryški priminimo žinia ir turėtų rezonuoti visame laisvame pasaulyje.

Istorija stebi, o Ukraina toliau kenčia, kraujuoja ir pasipriešina.

Nuomonės autorius – „Kyiv Post“ vyr. redaktorius Bohdan Nahaylo.

* „Prisimink Alamo!“ – toks buvo karo šūkis, su kuriuo lūpose Teksasas buvo atplėštas nuo Meksikos ir buvusioje abolicionistinės Meksikos Respublikos teritorijoje įtvirtinta vergovė.