Slogi karių realybė. „O kas, jeigu šis karas tęsis iki mūsų gyvenimo pabaigos?“

Klausimas, gąsdinantis būtent dėl ​​savo paprastumo, pasigirsta iš jauno ukrainiečių kareivio, atsakančio į pavargusį savo vado prašymą nusišypsoti žiaurios dienos pabaigoje. Jis nukrenta lyg plaktuko smūgis paskutinėmis Mstyslavo Černovo filmo „2000 metrų iki Andrijivkos“ akimirkomis, rašo profesorius Georgijus Kasianovas, Liublino Marijos Kiuri-Sklodovskos universiteto Tarptautinės atminties studijų laboratorijos vadovas.

Filmo pasakojimas silpnai primena filmą „Gelbstint eilinį Rajaną“: tai karo kelionių dienoraštis.

Maža žurnalistų grupė ir Ukrainos armijos būrys turi patekti į kaimą netoli Bachmuto, sugriautą „iki nulio“, ir užfiksuoti akimirką, kai 3-iosios puolimo brigados kovotojas pakelia Ukrainos vėliavą.

Norėdami ten patekti, jie pirmiausia turi pasiekti puolimo būrį, kovojantį kaimo pakraštyje, o tada kartu su juo žygiuoti į griuvėsius.

Vienintelis galimas kelias yra 2 kilometrų ilgio, 30–50 metrų pločio, plikų medžių juosta, kur jie turi šliaužti, bėgtii ir slėptis nuo minosvaidžių ugnies ir dronų atakų apleistuose apkasuose. Išeiti į laukus neįmanoma: tai tankūs minų laukai, kurie, žiūrint iš drono perspektyvos, primena Mėnulio peizažą, nusėtą šimtais kraterių.

M. Černovas filmą kuria iš visiškai neapdorotų kadrų – šalmo kameros vaizdo įrašų tikrų 3-iosios puolimo brigados karių, susipynusių su įgulos medžiaga. Dalis komandos dirba mūšio vadovavimo centre, realiuoju laiku koordinuoja karius per radiją ir vadovauja dronų žvalgybai; likusi dalis yra ten, fronto linijoje.

Šiuo potencialiai lemiamu momentu matosi ko reikia norint apsaugoti Ukrainą, apsaugoti Vakarų interesus ir vertybes bei užkirsti kelią pasauliniam karui. Kovos kadrai ir tylūs, įtempti pokalbiai su tais, kurie leidžiasi į šią mirtiną kelionę, smogia vienodai stipriai. Tai karas, išvalytas iki esmės: jokios retorikos, jokio vėliavų mojavimo, tik varginanti pavojaus ir mirties rutina.

Filme M. Černovas praneša, jog žūsta kariai, kuriuos ką tik stebėjome ir klausėmės, kareiviai, kalbėję apie rytojų.

Andrijivka, arba tai, kas iš jos liko, buvo išlaisvinta 2023 m. rugsėjį per plačiai išgarsėjusį Ukrainos kontrpuolimą. Netrukus po to ji vėl buvo prarasta. Filmo veikėjai yra „paprasti ukrainiečiai“, žmonės, kurie paliko įprastus civilius darbus ir griebėsi ginklų. Jie nekalba didingais šūkiais; jie tiesiog atlieka varginantį, mirtiną darbą, nes tiki, kad nėra kitos alternatyvos.

„Norite ką nors pasakyti šiam prakeiktam miškui?“ – žurnalistas klausia kareivio pasibaigus misijai.

„Man atsibodo trypti šiame miške“, – tiesiai šviesiai ir sąžiningai atsako kovotojas (šaukinys Fedja). „Atsiprašau“, – priduria jis. „Aš tik noriu namo. Noriu pavalgyti, nusiprausti ir pamiegoti... tiesiog pamiegoti.“

Vis dėlto žinome, kad jis ir toliau „tryps“ – taip jis kukliai vadina tai, kas neabejotinai yra didvyriškumas.

Tai tikroji Ukraina. Ne „nuomonės lyderiai“, ne „visuomenės intelektualai“, ne politikai ir ne pikseliais maskuojami savaitgalio kariai, kurie „kovoja“ saugiu atstumu nuo fronto. Tai Ukraina, kuri tikrai nusipelno palaikymo, užuojautos ir pagarbos.