„Jie tiesiog laukė mūsų klaidų.“ Atvirai apie tai, kaip Maskva visus pergudravo

Pastaraisiais mėnesiais vis labiau akivaizdu, kad Rusija neturi nei pergalės strategijos, nei pasitraukimo iš karo Ukrainoje, kurį ji pradėjo 2022 m. vasarį, plano, rašo Arkadijus Mošesas, Rusijos, ES rytų kaimynystės ir Eurazijos tyrimų programos Suomijos tarptautinių reikalų institute Helsinkyje direktorius.

Žinoma, galima susimąstyti, ar ji kada nors tokį turėjo. Iš tiesų, jei RF būtų nugalėjus ir užkariavus kaimyninę šalį „per tris dienas“, kaip tikėtasi, toks apskaičiavimas nebūtų paremtas ilgalaike strategija.

Juk Vladimiras Putinas nėra šachmatininkas. Jis yra dziudo kovotojas. Skirtingai nuo šachmatų meistrų, kurie, norėdami laimėti, turi numatyti sudėtingus derinius, dziudo kovotojai, priešingai, yra apmokyti laukti ir tada išnaudoti savo priešininkų klaidas. Tai visiškai kitokia filosofija.

Be to, manoma, kad V. Putinas nėra linkęs rizikuoti. Priešingai, jam labiau patiktų Napoleonui I priskiriamas teiginys: „On s´engage, et puis on voit“, kurį galima laisvai išversti kaip „Pradėkime mūšį, o tada pamatysime“.

Nepaisant to, nuo pat atėjimo į valdžią Rusijoje prieš ketvirtį amžiaus V. Putinas aiškiai matė savo politikos Ukrainos, Europos saugumo sistemos ir apskritai Vakarų atžvilgiu galutinius tikslus. Pirma, Rusijos lyderis norėjo, kad pastaroji nutrauktų demokratijos skatinimą Rusijoje. Antra, jis siekė atkurti išskirtinę įtakos sferą posovietinės erdvės dalyje, esančioje tiesiai į vakarus nuo Rusijos sienų. Trečia, jis siekė peržiūrėti Šaltojo karo baigiamąjį planą ir vėl įvesti Rusijos veto teisę žemyno saugumo klausimais. Savo ruožtu, jei Vakarai sutiktų, Kremlius būtų pasirengęs teikti ekonomines paskatas „draugiškoms“ įmonėms ir valstybėms. 

2000-ųjų viduryje pirmoji užduotis buvo įvykdyta. Po rugsėjo 11-osios ir JAV kariuomenės dislokavimo Afganistane Vašingtonas siekė ad hoc saugumo partnerystės su Rusija, kad ir kokios ribotos.

Priešingai, Europą motyvavo ekonominių galimybių pažadas. Todėl abi atsisakė vertybėmis grįsto požiūrio į Rusiją.

Antrasis tikslas buvo pasiekiamas. Be ukrainiečių atsidavimo laisvei, pademonstruoto per 2004 m. Oranžinę revoliuciją ir 2014 m. Orumo revoliuciją, ir juo labiau be žmonių ryžto ginti Ukrainos ateitį kaip visavertės euroatlantinės bendruomenės narės, Rusijos įtakos sfera būtų turėjusi gerą galimybę vėl  atsirasti ir būti tyliai pripažinta Vakarų.

Visiškas Rusijos statuso Europos saugumo sistemoje peržiūrėjimas būtų buvęs sunkiausias tikslas. Vis dėlto dalinė Maskvos sėkmė buvo ir lieka neabejotina: 2021 m., Rusijos invazijos į Ukrainą išvakarėse, posovietinės valstybės, siekiančios prisijungti prie ES ir ypač NATO, buvo taip pat toli nuo prisijungimo prie šių organizacijų, kaip ir 2004 ar 1994 m.

Europa, dėl ko ypač apgailestaujama, nuolat siuntė signalus, kurie galėjo tik paskatinti Maskvos užtikrintumą. Po 2008 m. Rusijos ir Sakartvelo ginkluoto konflikto Briuselis tęsė „strateginės partnerystės“ su Rusija plėtojimą. 2014 m. vasarį, kritiniu Orumo revoliucijos momentu, Europos tarpininkai derėjosi dėl mechanizmo, kuris leistų prorusiškam Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovyčiui, kurio atsisakymas pasirašyti asociacijos sutartį su ES išprovokavo visuotinį sukilimą, išlikti valdžioje bent iki kitų rinkimų. Rusijai 2014 m. aneksavus Krymą, Berlynas dar labiau stengėsi užbaigti projektą „Nord Stream 2“, kuris dar labiau padidintų Vokietijos energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Po metų Vokietijos ir Prancūzijos lyderiai Angela Merkel ir Francois Hollande'as iš tiesų apdovanojo Maskvą už ankstesnio susitarimo tarp jos Donbase esančių parankinių ir Ukrainos, vadinamo „Minskas I“, pažeidimą.

Jie susitarė apsimesti, kad Rusija nėra problemos dalis, ir padėjo Vladimirui Putinui primesti Ukrainos prezidentui Petro Porošenkai negyvą Minsko II susitarimą, kurį Kyjivas negalėjo įgyvendinti nerizikuodamas visiškai sugriauti Ukrainos valstybingumo.

Dešimtmečius trukusios Europos nuolaidos Rusijai išmokė Maskvą manyti, kad, kad ir kokia būtų retorika, Europa anksčiau ar vėliau sieks kompromiso – ypač jei tai būtų kompromisas Ukrainos sąskaita. Todėl 2022 m. Kremlių labai nustebino Europos parama Ukrainai, nepaisant ekonominės žalos, ir jis neturėjo „B“ plano. Galima tikėtis tik to, kad Vladimiras Putinas išliks valdžioje ilgiau nei pagrindiniai dabartiniai Europos lyderiai ir ras bendrą kalbą su jų įpėdiniais, kurie gali ateiti į valdžią dėl visuomenės nuovargio leisti pinigus Ukrainos pagalbai.

Donaldo Trumpo perrinkimas JAV prezidentu V. Putinui suteikė loterijos bilietą. Tačiau kitaip nei tikroje loterijoje, šiuo atveju sėdėti ir laukti laimėjimo būtų neteisinga taktika. Užuot bandžius įtikinti D. Trumpą pripažinti, kad visi Rusijos reikalavimai yra „teisėti“, ir siūlius jam iškeisti Rusijos geopolitinę naudą į ekonominius projektus, būtų buvę daug produktyviau pasiūlyti kažką, kas pabrėžtų jo neginčijamą lyderystę Vakaruose, jei ne pasaulyje, tuo pačiu bent šiek tiek atsitraukus Ukrainos klausimu.

Taip neįvyko. Šiandien, po to, kai D. Trumpas viešai išreiškė nusivylimą V. Putinu ir, dar svarbiau, užsitikrino Europos sutikimą mokėti už Amerikos ginklus, kurie bus siunčiami Ukrainai, tas loterijos bilietas galėjo tapti negaliojantis.

Kas vyksta dabar?

Rusija vis dar turi išteklių tęsti karą Ukrainoje. Tačiau Kremlius bando paaiškinti tiek tarptautinei, tiek vidaus auditorijai, kodėl šis karas turėtų tęstis tol, kol bus priimti visi Rusijos reikalavimai, kas tampa vis mažiau įtikinama. Tai sukuria galimybę, bent jau diplomatinėje ir ekonominėje srityse, Vakarų veikėjams vykdyti veiksmingesnę politiką Rusijos atžvilgiu. Šių galimybių nereikėtų praleisti.