Kremliaus „Darbotvarkė 2.0“: kodėl Baltijos šalys ir Vidurio Azija lieka taikiklyje?

Komentaro autorius – Marko Suutari, Suomijos „Uusi Suomi“ portalo „Puheenvuoro“ skiltyje rašantis tinklaraštininkas, publikuojantis asmenines politines ir geopolitines nuomones.

Putino „kelių dienų karas“ ir pergalingas žygis Kyjivo gatvėmis virto nuolatiniu karu. Iš pradžių buvo numatyta „šalinti pagrindines priežastis“ ir persekioti kai kuriuos narkomanus bei nacius Ukrainoje. Dabar atsirado šios darbotvarkės versija 2.0, pagal kurią norima VISŲ kadaise Rusijai ir Sovietų Sąjungai priklausiusių valstybių ir teritorijų. Visa ši idėja yra beprotiška, kaip ir jos architektas – Putinas. Jis žino, kad nebegali trauktis: šalis jau dabar taip priklausoma nuo karo ekonomikos mechanizmų, kad jiems sustojus Rusijai grėstų ekonominė katastrofa, valdžios pasikeitimas, chaosas ir tikriausiai net pačios Rusijos skilimas į mažesnes valstybes.

Taip pat verta prisiminti istoriją: kai 1953 m. mirė Stalinas, stalininė sistema subyrėjo palyginti taikiai, o jo vietoje atsirado į Staliną panašūs veikėjai, neturėję tikros teroro galios – vyrai, sulaukę gyvenimo saulėlydžio. Iš esmės buvo pasiekta tik Šaltojo karo būsena. O 1991 m., žlugus Sovietų Sąjungai, Šaltojo karo nualinta šalis buvo visiškai prastoje padėtyje. Sovietų Sąjungos pinigai buvo ištirpę karo pramonėje – tas pats pasikartos dar kartą.

Dabar Rusija žaidžia „viskas arba nieko“, statydama ant vienos kortos. Ta korta – Putinas, ir Rusijos perspektyvos neatrodo gerai.

Putinas yra pasakęs: „Rusija pasieks savo istorinės žemės išlaisvinimą karinėmis priemonėmis“, Hitleris tuo tarpu teigė: „Vokietijos–Austrijos teritorija turi būti sugrąžinta didžiajai Vokietijos Tėvynei.“

Tai du didybės manijos apimti veikėjai, skirtumas tik tas, kad Putinas Ukrainos atžvilgiu beveik nieko nepasiekė, kai tuo tarpu A. Hitleris beldėsi į Maskvos vartus ir žaibišku karu įsiveržė labai giliai, o Putinas gali tik apžiūrinėti Kyjivo nuotraukas. Netrukus bus peržengta ta laiko riba, kurią Sovietų Sąjunga skyrė Didžiajam Tėvynės karui prieš Vokietiją 1941–1945 m. Putinas, nors ir buvo KGB karininkas, iš tikrųjų nėra tikras karo ar strategijos lyderis – jis gali tik dėlioti popierius, bet tikro priešininko nugalėti nesugeba.