„Rusijos kariai stoja į Ukrainos gretas tiesiog fronte.“ Kas vyksta? (Video)

Rusijos kareivių košmaras: kodėl jie maldauja negrąžinti jų į tėvynę?

Žiniasklaida fiksuoja vis dažnesnius atvejus, kai Rusijos kareiviai kategoriškai atsisako grįžti į Rusiją, o kai kurie iš jų nusprendžia stoti į Ukrainos ginkluotųjų pajėgų (UGP) gretas tiesiog fronte.

„Geriau likti Ukrainoje“

Rusų karo belaisviai ir jų artimieji vis dažniau kreipiasi į Ukrainos institucijas su neįprastu prašymu: neįtraukti jų į mainų sąrašus. Jie nuogąstauja, kad grįžimas į Rusiją virs nesibaigiančiomis apklausomis, pažeminimais ir neišvengiamu pakartotiniu siuntimu į frontą. Kai kurie artimieji atvirai sako: jų vyrams ar sūnums būtų geriau likti gyventi Ukrainoje ir netgi gauti šios šalies pilietybę, nei vėl patekti į Rusijos valstybės rankas.

Dar prieš išsiunčiant į frontą, Rusijos kareiviams skiepijama mintis, kad geriau susisprogdinti granata, nei pasiduoti ukrainiečiams. Siekdama įbauginti mobilizuotuosius, Rusija 2022 m. oficialiai kriminalizavo savanorišką pasidavimą į nelaisvę. Šių metų pradžioje vienas pirmųjų tokių nuosprendžių buvo paskelbtas Romanui Ivanišinui – grįžęs iš nelaisvės jis buvo nuteistas 15 metų griežtojo režimo kolonijos už „savanorišką pasidavimą ir dezertyravimą“.

Mainų baimė vietoj džiaugsmo

Kaip rašo leidinys „The Wall Street Journal“, Rusijoje susiformavo paradoksalus ir šiurpus reiškinys: belaisvių šeimos bijo jų išlaisvinimo. Priežastis paprasta – sugrįžę buvę belaisviai yra izoliuojami, juos tardo specialiosios tarnybos, jais nebepasitikima ir dažniausiai jie vėl išsiunčiami į priešakines linijas. Šiame fone Ukrainos karo belaisvių stovyklos jiems atrodo kur kas saugesnė ir žmogiškesnė vieta.

Sugrįžimas kaip naujas pragaro ratas

WSJ pateikia istoriją apie vidutinio amžiaus rusų kareivį, kuris po išlaisvinimo paskambino šeimai tikėdamasis grįžti namo iki sūnaus gimtadienio. Tačiau vietoj šventės namuose jo laukė kelias savaites trukusios FSB apklausos, po kurių jis vėl atsidurto fronte. Netrukus vyras pradingo be žinios Donecko srityje. Artimieji įsitikinę, kad jis žuvo, o įvykusią seką lygina su patekimu į naują pragaro ratą.

Kita ryški istorija – 31-erių Igorio Dolgopolovo, patekusio į nelaisvę rugpjūtį prie Časiv Jaro. Jo šeima daro viską, kad jis nebūtų iškeistas, nes supranta: grįžus jis vėl taptų patrankų mėsa, o valstybė jį baustų vien už tai, kad jis išgyveno.