180 atominių bombų Maskvai: slaptas planas atskleistas

1960-aisiais branduolinio karo strategai ir politikai nematė karo kaip apokalipsės, kurios reikia vengti bet kokia kaina, o kaip vieną iš galimų įvykių raidos scenarijų. JAV ir SSRS žmonės sudarė sąrašus ir braižė žemėlapius, ieškodami būdų, kaip laimėti naują pasaulinį karą. Sovietų planai šioje eroje lieka paslaptimi, o 2015 m. Amerika išslaptino 800 puslapių dokumentą, sukurtą 1956 m., kuriame buvo planai bombarduoti Sovietų Sąjungos, Kinijos, Vokietijos ir Lenkijos miestus.

Išslaptintas dokumentas vadinamas „SAC branduolinių ginklų reikalavimų tyrimu“. SAC yra JAV oro pajėgų strateginė oro vadovybė, tolimojo nuotolio bombonešių operatorius ir pagrindinis tuo metu atominių bombų operatorius. Atsižvelgiant į tai, kad dokumentas susijęs su branduolinio atgrasymo planais ir taikinių parinkimu, jo pavadinimas gali būti klaidinantis.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje SAC suskirstė visus numatomo branduolinio karo taikinius į tris kategorijas: sovietų branduolines pajėgas (kodiniu pavadinimu „Bravo“), įprastines pajėgas („Romeo“) ir miestų-pramonės centrus („Delta“). Istorinė patirtis – Antrojo pasaulinio karo pamokos ir jo praktika – paskatino SAC teikti pirmenybę „Delta“ taikiniams, nes išpuoliai prieš Vokietijos ir Japonijos pramonę beveik lėmė jų karinio potencialo žlugimą. Tačiau atsiradus didelėms branduolinių ginklų atsargoms SSRS, prioritetai iš esmės pasikeitė.

Dešimtojo dešimtmečio dokumente absoliutus prioritetas buvo suteiktas aviacijos taikiniams, prie kurių buvo pridėti visų trijų kategorijų taikiniai. „Būtinybė laimėti karą ore yra absoliučiai lemiama, palyginti su visais kitais svarstymais“, – teigiama dokumente. Tuo pačiu metu vienintele veiksminga strategija buvo laikomas žaibo karas. Planuotojai tiesiogiai rašė, kad branduolinių ginklų buvimas abiejose pusėse sukuria „labai suspausto laiko“ faktorių: jei šūvis (bombos numetimas) reiškia taikinio sunaikinimą, tai laimi tas, kuris pirmas iššauna (numeta) jų kuo daugiau. Iš to išplaukia reikalavimai strateginėms pajėgoms: turėti daugiau ir kuo galingesnių bombų, sugebėti jas kuo greičiau pristatyti. Kuo daugiau žalos padaroma priešui per pirmąsias valandas, tuo didesnė galutinės pergalės tikimybė.

Aviacijos tikslai apėmė aerodromus, raketų bazes, štabus, vyriausybines įstaigas, branduolinių ginklų sandėlius, taip pat orlaivių gamyklas, branduolinę pramonę ir net kuro bei tepalų sandėlius.

Iš 20 pagrindinių taikinių visi buvo aerodromai: keturi Baltarusijoje, septyni Ukrainoje (įskaitant bazes netoli Poltavos, Žytomyro ir Melitopolio), šeši Rusijoje ir vienas Estijoje (Tartu). Kiekvienam lėktuvui buvo skirta gabenti itin galingas bombas – iki 15 megatonų – ir jos turėjo būti detonuojamos ne ore, o ant žemės – siekiant vienu smūgiu sunaikinti aerodromą ir nepalikti jokios galimybės greitai jį suremontuoti. Daugelis pasirinktų taikinių buvo netoli miestų, todėl tokie galingi sprogimai neišvengiamai sukeltų juose masines aukas. Pavyzdžiui, jei 15 megatonų bomba būtų numesta ant Poltavos ar Tartu oro bazių, abiem atvejais miestai būtų sprogimo ugnies kamuolio zonoje.

Ar tai reiškė, kad Amerikos vadovybė karo atveju planavo surengti „riterių turnyrą“ tarp branduolinių bombonešių, atakuojant tik karinius taikinius? Būtų keista, nes tuo metu SAC vadovavo generolas Curtis LeMay, kuris iš šaknų atmetė žmogiškumą kare. Jis išgarsėjo išradingomis padegamųjų bombardavimo operacijomis prieš Japonijos miestus Antrojo pasaulinio karo metu, o prasidėjus Šaltajam karui, teisingiausia strategija laikė SSRS sutriuškinimą iš anksto, kol ji dar turėjo mažai branduolinių ginklų – bent jau tokie sklandė apie generolą gandai.

SAC prioritetų paskirstymas buvo grindžiamas ne tiek moraliniais, kiek grynai praktiniais sumetimais: Maskvos atominis bombardavimas lemtų didžiules žmonių aukas, bet jokiu būdu nepaveiktų Sovietų Sąjungos oro pajėgų gebėjimo vykdyti branduolinius smūgius. SAC vadovybė galbūt ir buvo beširdė, tačiau negalėjo paneigti proto, todėl žmogžudystės dėl moralinio pasitenkinimo nebuvo jos užduočių sąraše.

Be to, Maskva ir Leningradas bet kokiu atveju buvo taikinių sąraše ir net keliose pozicijose. Maskva vienu metu turėjo 12 oro bazių – tiesa, nė viena iš jų net nepateko į geriausiųjų 400. Be to, mieste ir jo apylinkėse buvo: septynios karinių oro pajėgų įrangos saugyklos, karinių oro pajėgų vadovavimo postas, viena vyriausybinė įstaiga (greičiausiai Kremliaus kompleksas), keturi raketų gamybos ir mokslo centrai, penki branduolinių tyrimų centrai, taip pat Generalinis štabas ir Gynybos ministerija. Pačiame Leningrade taikinių buvo ne ką mažiau.

Galiausiai, SAC prioritetinių taikinių sąrašas apėmė pirmąsias konflikto valandas ir dienas, per kurias karas būtų arba laimėtas, arba pralaimėtas. Jei Amerikos aviacijai pavyktų sunaikinti visas sovietų oro bazes ir prioritetinius taikinius, bet SSRS vis tiek nepasiduotų ir nebūtų nugalėta, karas įeitų į užsitęsusią fazę. Tam SAC taip pat turėjo planą: „sistemingas naikinimas“.

Doktrinos požiūriu tai būtų visiškas Antrojo pasaulinio karo strateginio bombardavimo pakartojimas, bet šį kartą atominėmis bombomis. Lėktuvai sunaikintų gamyklas, kurios buvo svarbiausios kariniam-pramoniniam kompleksui, o idealiu užtaisu tam buvo laikoma 160 kilotonų Mark 6 bomba – jos pakaktų sunaikinti pramonės zoną ar miesto rajoną, bet ne megapolį.

Pramonės taikinių sąrašas nebuvo surūšiuotas pagal prioritetus, tačiau jame buvo beveik visos pagrindinės sovietų pramonės įmonės.

Labiausiai tikėtina, kad tai reiškė kai kurių 1940-ųjų generolų doktriną, kurie manė, kad vienas iš bombardavimo tikslų yra palaužti priešo gyventojų moralę tiek aukomis, tiek materialiniais sunkumais. Toks taikinių parinkimo principas visada buvo oficialiai atmetamas ir nebuvo praktikuojamas, pavyzdžiui, Korėjos kare.

Tačiau atsižvelgiant į tai, kad Maskvoje buvo numatyta sunaikinti apie 180 pramonės ir vyriausybinių objektų, nebuvo reikalo specialiai išskirti „gyventojų“ kaip atskiro taikinio. Aukų būtų buvę mažiausiai šimtai tūkstančių, jei sovietai iki to laiko nebūtų spėję evakuotis.

Jungtinės Valstijos taip pat neplanavo pasigailėti lenkų, rumunų ir vokiečių – SSRS sąjungininkų Varšuvos pakto bloke. Pavyzdžiui, aerodromas netoli Oranienburgo, Vokietijoje, žaibo karo taikinių sąraše buvo 95-asis. Jis yra už 34 kilometrų nuo Berlyno, todėl miestą neišvengiamai būtų pasiekusi 15 kilotonų bombos smūginė banga. Panašiai ir Bžego aerodromas, įtrauktas į 31-ąjį sąrašą, buvo už 40 kilometrų nuo Vroclavo.

Galiausiai, jei karas pereitų į „sistemingo naikinimo“ fazę, branduolinis ginklas galėtų būti nukreiptas ir prieš Berlyną, Varšuvą ir net Pekiną – nebuvo žinoma, ar Kinija įsitrauks į karą, tačiau siekdama išvengti rizikos, SAC taip pat ten buvo pasirinkusi taikinius.