Gyvenimas slapstantis: kaip atrodo dezertyro kasdienybė Rusijos provincijoje

Nuo karo pradžios daug galvojau apie tai, kas motyvuoja rusus pasirašyti sutartis, rašo Aleksandras Atasuncevas, „Važnije istoriji“ žurnalistas.

2025 m. rudenį mums el. paštu parašė jefreitorius Pavlovas. Jo istorija gana tipiška ketvirtiesiems karo metams. Pavlovas visą gyvenimą dirbo darbininku. „Paprastas darbininkas“, kaip jis pats save apibūdina. Visus pinigus jis išleisdavo „lažyboms“. Jo skolos kaupėsi.

Kai jam sukako 26-eri, Pavlovas nusprendė, kad gyvenimas beprasmis, ir savanoriškai pasirašė sutartį. Ne todėl, kad nekentė ukrainiečių, o todėl, kad daugeliui Rusijoje karas yra priemonė pasiekti asmeninius tikslus: pinigus, išėjimą iš kalėjimo, slaptą norą mirti.

Karo metu Pavlovas patyrė dar vieną nusivylimą – didvyriška mirtis Ukrainoje taip pat pasirodė beprasmė.

„Jie tiesiog veda tave kažkur į skerdyklą, kaip nebylią avį“, – suprato jis ir tada pabėgo. Be to, jis pabėgo – retenybė – tiesiai iš fronto linijų. Tačiau jo nelaimės tuo nesibaigė. Jis buvo sugautas ir vėl pabėgo.

Pavlovas dabar yra ieškomas asmuo. Jis net neturi vidaus paso. Kadangi jis yra savanoris, vargu ar jis gaus prieglobstį kokioje Europos šalyje, ir, anot jo paties, mažai žmogaus teisių aktyvistų nori su juo bendrauti.

Mes susirašinėjame; jis slapstosi Rusijoje. Žiema jam sunki – mažai atsitiktinio darbo, statybos sustojo. Jis laukia šiltesnių orų ir kuria pavasario planus.

Kitą dieną jis man parašė, kad nori pasiduoti, nors žino, kad tai blogas sprendimas. Dabar, kaip patvirtina žmogaus teisių aktyvistai, rusai prievarta tokius išsiunčia atgal į frontą. Gauti realią laisvės atėmimo bausmę yra labai sunku.

jefreitoriaus Pavlovo istorija apie tai, kodėl žmonės eina į karą, kodėl jie dezertyruoja ir kodėl tai darosi vis sunkiau.