„Vargas tiems, kurie pasitikėjo. Lukašenka tegul dar kartą pagalvoja“

Kremliaus vadovas nesilaiko jokių sutarčių, išduoda net artimiausius sąjungininkus. Pastaraisiais metais tuo galėjo įsitikinti Sirijos, Armėnijos, Irano ir Venesuelos diktatoriai. Pačiais kritiškiausiais momentais Putino apsauga nustoja veikti.

Kremlius jau daug metų kuria Rusijos, kaip patikimos valstybių, konfliktuojančių su Vakarais, globėjos įvaizdį. Tačiau praktiškai rusiškos saugumo garantijos pasirodo esančios tik iliuzija. Atėjus išbandymo metui, Maskva atsitraukia, palikdama sąjungininkus likimo valiai. Kaip pabrėžia „BILD“ karo analitikas Julianas Röpke, sąrašas tų, kurie tuo skaudžiai įsitikino, sistemingai ilgėja.

Pirmasis aiškus signalas buvo Armėnija. 2020 metais, vykstant karui dėl Kalnų Karabacho, Jerevanas rėmėsi įsipareigojimais Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijoje. Tačiau Rusija apsiribojo tuščiomis deklaracijomis, o Azerbaidžanas per keliolika dienų pasiekė užtikrintą pergalę. To pasekmė – prarastas pasitikėjimas Maskva ir įšaldyta Armėnijos narystė KSSO.

Panašus scenarijus pasikartojo Sirijoje. Kai 2024 metais sukilėliai nuvertė Basharo al-Assado režimą, Putinas vietoj realios pagalbos pasiūlė tik prieglobstį Maskvoje. Šalyje dislokuota Rusijos kariuomenė išliko pasyvi. 2025 metais Kremlius neparėmė ir Irano po Izraelio smūgių jo karinei infrastruktūrai. Naujausias pavyzdys – Venesuela, kur nuvertus Nicolásą Maduro, Maskva apsiribojo pasipiktinimo pareiškimais.

Išvados vienareikšmės, – apibendrina Julianas Röpke: Rusijos karinė galybė, kurią Kremlius globėjiškai žada sąjungininkams, egzistuoja daugiausia popieriuje.

„Įklimpęs kare su Ukraina, Kremlius nevykdo jokių savo karinių įsipareigojimų dėl savitarpio pagalbos ir palieka vieną sąjungininką po kito.“

Ar ateina Aleksandro Lukašenkos eilė?

„Vargas tiems, kurie pasitikėjo. Lukašenka tegul dar kartą pagalvoja“, – mano Lenkijos žurnalistai, kad dabar Lukašenkos eilė būti išduotam.