Ironija iš Kyjivo: kaip rusų kariai susimovė vogdami paprasčiausią buitinę techniką

Šaltis kaip ginklas: Kyjivo kasdienybė tarp generatorių gausmo ir rusų „skurdo eksporto“

Atšiauri žiema, sistemingi elektros energijos tiekimo sutrikimai ir nesibaigiantys raketų bei bepiločių orlaivių smūgiai – tai šiandieninė Kyjivo realybė. Rusija desperatiškai bando palaužti Ukrainos sostinės valią, tačiau, nors miestas ir paskendęs tamsoje, jis išlieka gyvas ir kovingas.

Maidanas: tarp gedulo ir vilties

Nepriklausomybės aikštėje (Maidane) plevėsuoja šimtai vėliavų, primenančių apie žuvusius Ukrainos karius. Greta gedulo ženklų matomi ir kasdienybės pėdsakai – skelbimai apie bilietus į Suomiją ar kitas Europos šalis. Nors kai kurie gatvių žibintai vis dar veikia, o prabangūs viešbučiai aikštės prieigose naudojasi autonominiais generatoriais, bendras miesto vaizdas byloja apie didžiulę įtampą.

Oro pavojaus sirenos per naktį gaudžia po kelis kartus. Maskva kryptingai taikosi į energetikos infrastruktūrą, todėl rajonas po rajono grimzta į šaltį ir tamsą. Nepaisant to, pasidavimo nuotaikų nematyti. „Mes neturime elektros, bet man tai nerūpi“, – plačiai šypsodamasis sako vienas sutiktas karys. Jo žodžiai atspindi bendrą gyventojų nusiteikimą: kentėti 20 laipsnių šaltį yra geriau nei priimti okupantų sąlygas.

Tamsiausia žiema per daugelį metų

27 metų verslininkas Danylas Jakumecas, visą gyvenimą praleidęs Kyjive, sako, kad ši žiema – pati tamsiausia. „Padėtis sunkiausia per daugelį metų – ne tik fronte, bet ir žmonių mintyse bei kritinėje infrastruktūroje“, – teigia jis.

Nors Ukrainos oro gynyba dirba efektyviai, dalis Rusijos leidžiamų užtaisų vis tiek pasiekia tikslus. Pasak D. Jakumeco, rusai supranta, kad negali nugalėti visos visuomenės mūšio lauke, todėl bando palaužti žmonių pasipriešinimą smūgiuodami į gyvenimo pagrindus. Ilgi elektros tiekimo pertrūkiai ir stingdantis šaltis priverčia iš naujo įvertinti dalykus, kurie Vakarų Europoje laikomi savaime suprantamais.

Okupantų logika: paversti Ukrainą „savo pasauliu“

Vietinė barmenė Marija, dalindamasi savo įžvalgomis apie rusų veiksmus, neslepia ironijos ir kartėlio. Anot jos, šis karas yra ne tik teritorinis, bet ir vertybinis: „Mano draugas taikliai pastebėjo: rusai bando sukurti Ukrainoje tokią aplinką, kurioje patys yra įpratę gyventi – sugriauta infrastruktūra, dingęs šildymas, apgailėtinos buities sąlygos. Mes esame pažangi visuomenė, todėl jie bando mus nutempti į savo lygį.“

Marija prisimena ir kuriozišką, bet daug pasakantį epizodą karo pradžioje, kai rusų kariai Kyjivo ir Černihivo srityse masiškai vogė elektrinius virdulius, tačiau nesuprato, kad be kontaktinių padėklų jie yra beverčiai. „Tai geriausia iliustracija, iš kokio skurdo ir neišmanymo jie atėjo“, – priduria ji.

Išlikimo dilema: evakuacija ar pasilikimas?

Kyjivo valdžia paragino gyventojus, turinčius galimybę, laikinai palikti miestą. Tačiau D. Jakumecas pabrėžia, kad tai – lengviau pasakyti nei padaryti. Daugelis neturi kur vykti žiemos viduryje, o kiti tiesiog negali palikti savo įsipareigojimų.

Pats verslininkas, kurio įmonė gamina specializuotus konteinerius Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms, dažnai keliauja darbo reikalais, tačiau visada grįžta į sostinę. „Čia mano biuras ir darbuotojai. Daugelis jų negali kirsti sienos, todėl negalėčiau ramiai gyventi kitur, kol jie čia sprendžia problemas sunkiausiais laikais“, – sako jis.

Nepaisant visko, gyvenimas Kyjive nesustoja. Restoranai ir parduotuvės prisitaiko prie generatorių ritmo, o žmonės mokosi džiaugtis kiekviena šviesos valanda. Karas čia jaučiamas per stingdantį šaltį ir naktinius sprogimus, tačiau dieną miestas išlaiko savo orumą, primindamas pasauliui, kad laisvė turi savo kainą.

Marijos išpažintis iš Kyjivo: tarp tobulo martinio ir Putino „imperialistinės nekrofilijos“

„Vakar supratau, kad 35 valandas buvau be elektros. Tačiau aš vis dar jaučiuosi privilegijuota – daugelio žmonių situacija yra nepalyginamai sunkesnė nei mano. Aš dirbu bare, kuriame elektra visada veikia, tad ten galiu įsikrauti ir visus savo prietaisus“, – pasakoja Marija.

Nepaisant stingdančio šalčio ir tamsos, mergina bando išlaikyti normalaus gyvenimo pojūtį. „Aš vis dar galiu ateiti į barą ir gauti būtent tokį martinį, kokio noriu. Jaučiu, kad, nepaisant visko, gyvenu gerą gyvenimą“, – tęsia ji.

Karas kaip socialinės raidos katalizatorius

Nors karas negailestingai naikina šalį, Marija įžvelgia ir kitą pusę – jis neįtikėtinai paspartino Ukrainos socialinę raidą. Karas privertė tautą susivienyti ir pereiti valstybės kūrimo procesus milžinišku tempu. Marijos nuomone, be tokio masto sukrėtimo šie pokyčiai būtų trukę dešimtmečius.

Tačiau kalbėdama apie agresorių, ji tampa bekompromisė. V. Putino imperializmą mergina lygina su nekrofilija: „Jis tiesiog pamišęs dėl idėjos atgaivinti mirusią šalį. Jis mėgaujasi bandydamas prikelti valstybę-lavoną, turėdamas omenyje Sovietų Sąjungą.“

Sunkiausia ir paskutinė karo žiema?

Sausis ir vasaris Ukrainai neabejotinai bus nuolatinių sukrėtimų, šalčio ir elektros pertrūkių laikas. Miesto dalyse, siekiant padėti gyventojams ištverti speigą, įrengtos šildomos palapinės (vadinamieji „Nenugalimumo punktai“), kur galima sušilti ir gauti būtiniausią pagalbą. Kiekvienas gyventojas ieško savo būdo išgyventi.

Nors visi trokšta taikos, bendra atmosfera Kyjive dvelkia viltimi, kad kitais metais nuotaikos bus visiškai kitokios. Verslininkas Danylas Jakumecas pritaria Marijos ryžtui: „Ši žiema tikriausiai bus paskutinė ir sunkiausia šiame kare. Tiesiog negaliu įsivaizduoti, kaip situacija galėtų tapti dar sudėtingesnė. Mes privalome atsilaikyti.“