„MiG-29“ sužlugdė Rusijos „žaibo karą“. Autentiški liudijimai iš kabinos (Video)

„Laisvės radijo“ projektas „Donbas Realii“ kalbėjosi su Ukrainos karinių oro pajėgų pilotu, skraidančiu naikintuvu „MiG-29“. Saugumo sumetimais lakūno tapatybė nėra atskleidžiama.

Chaotiška karo pradžia: skrydis į nežinią

„Didįjį karą pasitikau operatyviniame aerodrome Ukrainos pietuose. Ketvirtą ryto paskambino mama: „Sūnau, karas“. Aš dar bandžiau ją raminti, sakiau: „Eik miegoti, mama, negali būti“. Bet tada už lango taip driokstelėjo, kad abejonių neliko“, – prisimena lakūnas.

Pirmosiomis valandomis aerodrome tvyrojo chaosas. Gavę įsakymą gelbėti techniką nuo raketų smūgių, lakūnai puolė prie lėktuvų. Tačiau kilti sekėsi sunkiai: vienas naikintuvas netyčia užblokavo išvažiavimą, o kita aerodromo dalis jau skendėjo liepsnose.

„Aš, tuomet dar leitenantas, turėjau vos vieną naktinį skrydį patirties – ir tą patį ratu aplink aerodromą. Neturėjau jokios patirties manevruoti naktį ar valdyti lėktuvą esant didelėms perkrovoms. Tačiau tada, skrisdami itin mažame aukštyje, mes su kolega sugebėjome pasitraukti iš pietų į šalies centrą. Kai pasiekėme atsarginį aerodromą, kuro buvo likę vos „po kibirą“. Vos pamačiau tūpimo taką, leidausi akimirksniu – galvoti nebuvo kada, nes varikliai galėjo užgesti bet kurią sekundę“, – pasakoja pilotas.

Vienu metu ore virš vieno aerodromo sukosi apie 30 lėktuvų. Lakūnai patys, be dispečerių pagalbos, radijo ryšiu koordinavo aukščius ir kursus, kad nesusidurtų. „Buvo ir graudu, ir juokinga, kai kas nors rėkdavo: „Praleiskite, man kuro liko kibiras!“, o kitas atšaudavo: „O man variklis jau stojo, aš krentu!“, – prisimena pašnekovas.

Pirmosios misijos: baimė ir išgyvenimas

Pirmoji kovinė užduotis laukė tą patį rytą. Lakūnas buvo išsiųstas į Chersono sritį. „Ten mane pasitiko rusų „Su-30“. Mano pasitraukimą pridengė kolegos iš Ivano Frankivsko, nes į mane, kaip visada, jau buvo paleistos raketos. Kai grįžau ir nutūpiau, rankos drebėjo – supratau, kad ką tik buvau per plauką nuo mirties“, – prisipažįsta jis.

Po kelių dienų rusų žvalgyba aptiko jų bazę. Tuo metu lakūnas pirmą kartą per penkias dienas bandė nusiprausti duše. „Tik nusivilkau formą, tik atsukau vandenį – sprogimas vos už 300 metrų. Kaip stovėjau, taip nuogas bėgau iki slėptuvės, pakeliui rengdamasis. „Kalibrai“ pataikė visai šalia pakilimo tako, bet jo nesunaikino. Po to vėl teko skubiai keisti dislokacijos vietą.“

Naikintuvai – vietoj bombonešių

Kritinėmis vasario pabaigos dienomis naikintuvų pilotams teko vykdyti jiems nebūdingas užduotis. Jie buvo siunčiami stabdyti rusų šarvuotos technikos kolonų, judančių Kyjivo link. Tam buvo naudojamos nevaldomos aviacinės raketos (S-8).

„Stabdyti kolonas nėra naikintuvų darbas – tai bombonešių užduotis. Tačiau mes turėjome priemonių, turėjome drąsių žmonių ir neturėjome kito pasirinkimo. Visi suprato, kad skrydis virš kolonos praėjus savaitei nuo karo pradžios yra beveik užtikrinta mirtis – priešas jau buvo sutankinęs oro gynybą. Tačiau vyrai skrido. Reikėjo ginti Kyjivą bet kokia kaina. Jų pasiaukojimas tapo paskutine vinimi į Rusijos puolimo prieš sostinę karstą“, – tvirtina lakūnas.

Ateitis su F-16

Per šiuos dvejus metus susiformavo itin patyręs Ukrainos karo lakūnų branduolys. Nors patirta skaudžių netekčių, likę pilotai pasižymi neįtikėtina ištverme ir gebėjimu greitai mokytis.

„Dabar turime stuburą – patyrusius pilotus, kuriems reikia tik tinkamų įrankių. F-16 perdavimas įrodė, ką galime. Tai, ką mūsų vyrai pasiekė per pusmetį mokymų, jokia kita pasaulio šalis nebūtų sugebėjusi padaryti. Tik duokite mums modernią ginkluotę – ir mes parodysime rezultatą“, – užbaigia pašnekovas.