ŽAIDIMO TAISYKLĖS KEIČIASI: JAV telkia galią Vakarų pusrutulyje. Rytų Europa paliekama likimo valiai?

Kinija vis aktyviau remia Rusiją, Jungtinės Valstijos nebėra patikima Ukrainos sąjungininkė, o Europos parama išlieka dviprasmiška. Tokias pagrindines įžvalgas interviu NV išdėstė amerikiečių istorikas, Sent Endriuso universiteto (Škotija) strateginių studijų profesorius Phillipsas O’Brienas. Jo teigimu, būtent į šiuos tris geopolitinius veiksnius Ukraina dabar privalo atkreipti didžiausią dėmesį.

P. O’Brienas – pripažintas karo strategijų ekspertas, savo darbuose įrodantis, kad milžiniškų išteklių turinčios valstybės nebūtinai laimi prieš mažesnius, bet sumanesnius priešininkus. Dažnai Ukrainoje besilankantis profesorius pabrėžia, jog Kyjivo šansai laimėti būtų itin dideli, jei Europos šalys pagaliau suvoktų Ukrainos pergalę kaip savo pačių saugumo pamatą ir atsikratytų nepagrįstos baimės dėl Rusijos subyrėjimo.

Analizuodamas dabartinę karo eigą, P. O’Brienas ragina nebesitikėti, kad JAV išliks pasaulio tvarkos garantu. Pasak jo, artimiausi dešimtmečiai bus paženklinti regioninių karų gausa, o Ukrainai teks prisitaikyti prie naujos, atšiaurios realybės.

Nauja jėgų perskirstymo era

– Atrodo akivaizdu, ypač pasikeitus JAV administracijai, kad įžengėme į globalaus jėgų perskirstymo laikotarpį. Ar dėl to didelio masto karas artimiausioje ateityje tampa labiau tikėtinas?

– Ukrainoje jau dabar matome itin didelį ir sekinantį karą. Didesnis galėtų būti tik tiesioginis JAV ir Kinijos susidūrimas, tačiau nemanau, kad Jungtinės Valstijos šiuo metu ryšis kariauti Indijos ir Ramiojo vandenynų regione. Jėgų perskirstymas ne visada virsta vienu dideliu karu. JAV, siekdamos dominuoti Vakarų pusrutulyje, greičiausiai telks galią Šiaurės ir Pietų Amerikoje, palikdamos Rytų pusrutulį nuošalyje.

Tikėtina, kad artimiausiais metais matysime daug regioninių konfliktų: tarp Kinijos ir Taivano, Rusijos ir Baltijos šalių ar net JAV ir Kubos. Pasaulis prarado bet kokį santūrumą naudoti karinę jėgą, jei toks santūrumas apskritai kada nors egzistavo.

– Donaldas Trumpas garsėja pomėgiu trumpoms operacijoms ir ryžtingiems veiksmams. Matome įtampą su Venesuela, grasinimus Iranui. Kaip toks požiūris paveiks globalų stabilumą?

– Turime priprasti prie konfliktų tose pasaulio dalyse, kurios ilgą laiką buvo laikomos taikiomis. Problema ta, kad politikai dažnai tikisi „trumpo ir pergalingo karo“, tačiau realybė būna kitokia. Rusija 2022-aisiais taip pat tikėjosi žaibiškos pergalės, o šiandien, praėjus ketveriems metams, ji yra įstrigusi košmariškame kare be aiškios išeities. Jėgos panaudojimo rezultatai yra visiškai nenuspėjami, todėl neapibrėžtumas pasaulyje tik augs.

– Kokį scenarijų laikote labiausiai tikėtinu Ukrainai?

– Karai paprastai baigiasi susitarimais tada, kai jų tęsimas tampa per didele ekonomine ir socialine našta. Nemanau, kad Rusija pajėgi užkariauti Ukrainą, tačiau taip pat nematau, kad Ukraina gautų pakankamą paramą Rusijos karinei mašinai galutinai sugriauti. Tikėtina, jog abi pusės tam tikru momentu nuspręs deeskaluoti konfliktą. Tai nebus tikroji taika, o greičiau laikinos paliaubos.

Šis karas prasidėjo dar 2014 metais ir aštuonerius metus vyko mažesniu intensyvumu, todėl perėjimas į žemesnio intensyvumo fazę yra reali galimybė. Vis dėlto Ukrainai nerimą turėtų kelti trys dalykai: Kinija vis aktyviau padeda Rusijai, JAV nebėra patikima partnerė, o Europa išlieka nevieninga.

– Kalbant apie Europą – koks jos vaidmuo šiuo kritiniu momentu?

– Europa susiskaldžiusi į kelias grupes. Fronto valstybės – Baltijos šalys, Šiaurės Europa, Lenkija – siekia Rusijos pralaimėjimo. Vakarų Europa (Prancūzija, Didžioji Britanija) svyruoja per vidurį, tikėdamasi susitarimo su Maskva. Tokioms šalims kaip Ispanija šis karas atrodo tolimas. Galiausiai Vokietija – nors jos retorika skambi, o gynybinė pagalba didelė, ji vis dar dvejoja dėl paramos, kuri užtikrintų Ukrainos pergalę. Be to, turime ir prokremlišką stovyklą: Vengriją, Slovakiją bei naująją Čekijos vyriausybę.

– Ar Ukrainos turimi ištekliai ir dabartinė Europos parama leidžia tikėtis pergalės?

– Dabartinė parama leidžia Ukrainai tęsti kovą artimiausius metus ar dvejus, tačiau ji nesuteikia aiškaus kelio į pergalę. Europa vis dar netiekia „Taurus“ raketų ir riboja tolimojo nuotolio smūgius. Strateginis Ukrainos tikslas turėtų būti Rusijos ekonomikos paralyžiavimas, smogiant tolimojo nuotolio ginklais į energetikos ir pramonės mazgus. Nors Ukraina parodė galinti tai daryti, jai trūksta tinkamo masto arsenalo.

– Neseniai lankėtės Ukrainoje. Kaip vertinate pakitusią atmosferą ir strategiją?

– Pastebėjau itin svarbų pokytį: ukrainiečiai suprato, kad situacijos fronte neįmanoma pakeisti tiesiog siunčiant žmones į tiesioginę ugnį – tai per brangu. Dabar pagrindinis dėmesys telkiamas į dronus ir mašinas: geriau, kad kariautų technika, o ne žmonės. Tai labai pozityvi evoliucija. Taip pat matau blaivų situacijos vertinimą – nėra nerealistiškų iliuzijų, tik supratimas, kad susitarti su Putino režimu bus neįtikėtinai sunku.

– Karas dažnai apibūdinamas kaip lenktynės, kas greičiau prisitaiko. Ar Rusija čia nelaimi?

– Ukrainiečiai yra kur kas kūrybiškesni, tačiau Rusija, būdama autoritarinė sistema, geba greičiau masiškai gaminti ir kopijuoti svetimas inovacijas. Ukraina privalo paspartinti naujovių diegimą bei jų pramoninį pritaikymą. Rusijos silpnybė ta, kad ji geba veržtis į priekį tik patirdama milžiniškų nuostolių – tūkstantis žuvusiųjų per dieną nėra tvari strategija ilguoju laikotarpiu.

– Kokios saugumo garantijos galėtų užtikrinti tvarią ramybę po karo?

– JAV saugumo garantijomis pasitikėti nebegalima – Trumpo administracija nėra nuoširdi. Geriausia garantija Ukrainai – stiprios nuosavos ginkluotosios pajėgos ir integracija į Europos institucijas bei europinį NATO formatą. Tik jungtinės Europos pajėgos ir Vakarų naikintuvai Ukrainos danguje gali tapti realia atgrasymo priemone.

Šis interviu atspindi esminį geopolitinį lūžį: senasis „pasaulio policininko“ (JAV) modelis griūva. P. O’Brienas pabrėžia, kad ateitis priklauso regioniniams aljansams. Ukrainos sėkmė tiesiogiai priklauso nuo to, ar ji sugebės tapti Europos saugumo sistemos ašimi, o ne vien pagalbos gavėja.