„Neužsižaisk!“ Kodėl po 11 skrydžių lakūno nebeįmanoma ištraukti iš naikintuvo kabinos? (Video)

„Laisvės radijo“ projektas „Donbas Realii“ kalbėjosi su Ukrainos karinių oro pajėgų pilotu, skraidančiu naikintuvu „MiG-29“. Saugumo sumetimais lakūno tapatybė nėra atskleidžiama.

2022 m. Ukraina pradėjo aktyviai naudoti Vakarų ginkluotę su sovietinio tipo lėktuvais. Kovai su Rusijos oro gynybos sistemomis pasitelktos priešradarinės raketos HARM, taip pat valdomos aviacinės bombos JDAM. Kokia buvo ši pirmoji patirtis?

– Žinoma, mums degė akys, nors iš pradžių ir nežinojome, ko tikėtis. Kai mums pasakė, kad ši raketa skrieja 150 km ir ja galima sunaikinti priešo oro gynybos sistemą, negalėjome patikėti. Apie tokias galimybes buvau skaitęs tik knygose, o čia gavau progą tai pajusti realybėje.

Pirma, ši patirtis buvo tiesiog neįtikėtina, nes anksčiau nieko panašaus nebuvome darę. Antra, tai buvo visiškai nauja ginkluotė. Nors pradžioje jų integravimo sprendimai buvo eksperimentiniai ir gerokai skyrėsi nuo dabartinių, mūsų entuziazmas buvo beribis.

Pamenu, kai man pirmą kartą nurodė pakilti į didelį aukštį, kad galėčiau numesti JDAM bombą – tiesiog žegnojausi. Galvojau: „Kilti į dešimties kilometrų aukštį? Tai juk tikra mirtis“. Ir iš tiesų, pirmuosius kartus mes, kaip ir priešininkai, kildavome į 10 000 metrų aukštį, kad suteiktume šioms bomboms reikiamą sklendimo energiją.

Vėliau, įgydami patirties, supratome, kad kiekviena oro gynybos sistema turi savo silpnų vietų ir tam tikrais momentais negali tavęs užfiksuoti. Naudodami amerikietišką ginkluotę ir derindami ją su savo patirtimi, sukūrėme unikalią taktiką. Pradėjome nuo HARM raketų, vėliau perėjome prie JDAM, o galiausiai išmokome jas naudoti kombinuotai. Netrukus internete pasipylė vaizdo įrašai su degančiomis sistemomis „Pancir“ ar „Buk“. Ši taktika buvo sėkmingai išplėtota, ir dabar jos rezultatus matome kasdien.

– Kiekvienas skrydis į fronto liniją yra susijęs su milžiniška rizika. Kaip dažnai į jus taikosi Rusijos lėktuvai ar oro gynybos sistemos? Koks jausmas apima supratus, kad jus vejasi raketa?

– Adrenalinas yra savotiškas narkotikas. Laikui bėgant prie pavojaus priprantama tiek, kad pradedi juo piktnaudžiauti. Tik nuolatinis priminimas sau: „Neužsižaisk!“, leidžia išlikti budriam. Puikiai supranti pavojaus mastą, tačiau tas pojūtis tave traukia.

Baisu būna pirmą, penktą ar dešimtą kartą, tačiau po vienuolikos skrydžių tavęs iš kabinos jau neiškrapštysi – bendražygiai turi traukti jėga, nes skristi nori ir kiti. Tavęs nebeįmanoma sustabdyti, baimė tiesiog išnyksta.

Pirmieji dešimt skrydžių yra adaptacinis laikotarpis, o vėliau prasideda sveika konkurencija. Gavę užduotį varžomės: kas šiandien skris mėtyti bombų, o kas kils su priešradarinėmis raketomis HARM naikinti priešo oro gynybos sistemų. Turime specialų sąrašą, kuriame žymime pasiekimus. Ekipažai rungtyniauja, kas numes daugiau bombų ar sunaikins vertingesnį taikinį. Tai puikiai telkia kolektyvą – tapome tikra karine šeima, kurioje visi stovi vienas už kitą.

Atakos prieš mus vyksta nuolatos. Jei anksčiau Rusijos pajėgos mus bandydavo nuvyti naudodamos sistemas S-400, dabar jų taktika pasikeitė. Pirmiausia mus pasitinka naikintuvai Su-30 ir Su-35. Jei visgi pavyksta atlikti užduotį ir smogti taikiniui, kitu jų žingsniu tampa raketa S-400 tau į nugarą. Jie visada taikosi į nugarą – tai nutinka dešimtyje iš dešimties skrydžių.

Kartais prieš mus dirba kelios poros „gaidžių“ (taip ukrainiečių lakūnai žargonu vadina Rusijos pilotus – red. past.). Pavasario pradžioje Zaporižios srityje, pavyzdžiui, prie Kamjansko, viename sektoriuje vienu metu dirbo net šeši jų lėktuvai. Tuo metu jie vykdė puolimą, pritraukė daugybę priešlėktuvinių kompleksų „Buk“ ir masiškai naudojo aviaciją, kad neleistų mums priartėti. Taip jie skraidė pusmetį, kol išseko jų resursai.

Pastebime, kad Rusija pajėgas stiprina būtent puolamųjų operacijų metu. Kai kryptis jiems mažiau aktuali, jie laikosi pasyvios gynybos. Tačiau per puolimą jie agresyviai ir labai arti fronto linijos priveda „Buk“ sistemas – tai iškart pajuntame, nes raketų paleidimai prasideda iš gerokai artimesnių distancijų. Jų pilotai tada taip pat tampa drąsesni: jei anksčiau prie fronto linijos priartėdavo tik per 100 km, tai dabar pasirodo ir 50 km atstumu.

Jie stiprina dalinius, atskraidina patyrusius veteranus iš Sirijos konflikto. Tai puikiai matyti iš jų veiksmų. Tačiau mes stebime ir prisitaikome. Pavyzdžiui, žinojome, kaip dirba jų Su-57. Jie turėjo užduotį: tam, kad galėtų sėkmingai reklamuoti ir parduoti Su-57, jiems žūtbūt reikėjo numušti bent vieną mūsų lėktuvą. Tai buvo akivaizdu, kai virš Donecko pasirodė trys šie naikintuvai.

Mes išanalizavome jų manevrus: posūkius, viražus, perkrovas. Šiek tiek pasukome galvas ir sugalvojome efektyvų priešnuodį. Jiems nepavyko įvykdyti užduoties – jie nenumušė nė vieno mūsų orlaivio. Šiuo metu Su-57 fronte nebematyti. Tik retkarčiais jie pasirodo šiaurėje, bet elgiasi itin atsargiai. Reklamos kampanija žlugo, lėktuvų nepardavė. Patirtis ir glaudus bendradarbiavimas su ginklo broliais padėjo mums sužlugdyti šį pasaulinį viešųjų ryšių projektą. Su-57 nėra joks „stebuklingas“ lėktuvas – jis tiesiog niekuo neišsiskiria.