Jūrų pabaisa užpuolė JAV karo laivą. Skubiai teko bėgti į uostą. Nutiko neįtikėtina

1978 metais JAV fregata „USS Stein“, vos tik po savo pirmojo reiso, buvo priversta anksčiau laiko grįžti į uostą. Oficiali priežastis buvo rimtas sonarinės sistemos gedimas, įvykęs vandenyse prie San Diego krantų. Tačiau niekas nenumanė, kad tikroji šio gedimo priežastis taps viena paslaptingiausių istorijų karinio jūrų laivyno metraščiuose. Tik kruopšti apžiūra sausajame doke atskleidė kai ką nepaprasto. Laivo korpuse buvo aptikta pėdsakų, kurie nepriminė jokio žinomo pažeidimo tipo. Inžinieriai susidūrė su mįsle, kurios iš pradžių negalėjo įminti. Kažkas apdraskė sonaro kupolą.

Kai fregata stovėjo doke, puskarininkis Ira Carpenteris pradėjo sonaro gaubto apžiūrą. Jo akims atsivėrė nekasdienis vaizdas. Speciali guminė danga NOFOUL, sauganti jautrią aparatūrą, buvo suvarpyta ir apdraskyta. Pažeidimai apėmė apie aštuonis procentus jos paviršiaus, o kai kurie įplėšimai buvo daugiau nei metro ilgio. Tačiau tai nebuvo keisčiausia. Plyšiuose styrojo šimtai smulkių, aštrių organinių struktūrų, primenančių nagus arba kabliukus. Carpenteris peiliu ištraukė vieną iš jų ir iškart suprato susidūręs su kažkuo ypatingu.

„Niekada anksčiau nesu matęs nieko panašaus, o tokio tipo pažeidimai man buvo visiškai nauji“, – pasakojo jis.

Tuomet jis juokavo, kad laivą tikriausiai užpuolė „mažų aligatorių gauja“. Kaip paaiškėjo, realybė buvo tik šiek tiek mažiau fantastinė už šį pokštą. Rastų „nagų“ analizės ėmėsi pripažintas jūrų biologas Forrestas Glennas Woodas, bendradarbiaujantis su laivynu. Jo išvada buvo vienareikšmė: kaltininkas buvo milžiniškas kalmaras. Dar daugiau, mokslininkas nurodė konkretų kaltininką: kolosalųjį kalmarą (Mesonychoteuthis hamiltoni). Būtent ši rūšis, priklausanti Cranchiidae šeimai, yra vienintelė, turinti kabliukus ant čiuoptuvų, skirtus aukai sugriebti ir draskyti. Šis padaras gali pasiekti apie 7 metrų ilgį ir viršyti pusės tonos svorį. Jo kabliukų jėgos pakako, kad jie prasiskverbtų pro beveik 60 tonų sveriančio sonaro kupolo guminę apsaugą. Tačiau Woodas paliko vietos nepaaiškinamiems dalykams, pridurdamas, kad jo diagnozė neatmeta egzistavimo „kažko, ko mes dar neatradome“.

Geografinė mįslė ir galimi motyvai

Čia iškyla esminis neatitikimas. Natūrali kolosaliojo kalmaro aplinka yra šalti, gilūs Pietų vandenyno vandenys aplink Antarktidą. Tuo tarpu „USS Stein“ užpuolimas įvyko gana sekliuose, subtropiniuose vandenyse prie Kalifornijos. Tai maždaug tas pats, kas sutikti pingviną Floridoje. Mokslininkai daugiausia svarsto du scenarijus. Pirmasis daro prielaidą, kad tai buvo sergantis, sužeistas ar mirštantis gyvūnas, kuris dezorientuotas nuklydo toli nuo savo teritorijos. Antrasis, labiau intriguojantis, teigia, kad kalmaras galėjo supainioti sonaro kupolą su kašalotu – savo pagrindiniu natūraliu priešu. Ant šių banginių kūnų iš tikrųjų randama randų, primenančių panašių kabliukų pėdsakus, o tai įrodo jų povandenines kovas.

Galbūt fregatos forma arba skleidžiamas garsas priviliojo padarą. Neatmestina, kad vandenynai vis dar slepia organizmų, apie kurių egzistavimą mes nė nenutuokiame. „USS Stein“ atvejis aiškiai parodo, kaip mažai žinome apie gelmes. Laivas buvo suremontuotas ir grįžo į tarnybą, tačiau klausimai liko. Ar tai buvo paklydusio milžino desperacijos aktas? O gal pėdsakas kažko visiškai naujo? Daugiau nei 70 % mūsų planetos paviršiaus užima jūros ir vandenynai, o mes ištyrėme tik mažą dalelytę jų giliausių vietų.