„Rusai, būkit prakeikti. Aš noriu žudyti!“ Tai nutiko fronte – dreba visa Ukraina (Foto)

Baisiausia nuotrauka mano galerijoje...

Vakare sužinojau apie sunkiai sužeistą vyrą, kurio nebuvo galima nunešti. Jis ilgai gulėjo ten, laukdamas pagalbos, o virš jo sklandė priešo dronas, stebėdamas evakuacijos komandą.

Tačiau kuopos vadas pasinaudojo proga ir rizikavo savo gyvybe, kad nuvyktų jo pasiimti. Ir jiems tai pavyko – jie nuvežė jį į artimiausią slėptuvę.

Vėlyvą naktį nuvykau ten, tikėdamasi, kad dar galėsiu padėti. Kelios valandos kovos, penki ar šeši nesėkmingi bandymai įdėti intraveninį kateterį – venų nebeliko...

Paskutinį kartą, kažkokiu stebuklu, radau veną. Pradėjome leisti tirpalus, jo kraujospūdis pakilo, dar kelios injekcijos ir galiausiai – iškvėpėme. Jo būklė buvo stabili.

Atvyko evakuacijos komanda, įkėlėme jį į automobilį, ir aš pasakiau: „Viskas, berniuk, palauk. Dabar viskas baigta. Gydytojai tavęs laukia. Dar truputį, ir viskas bus gerai.“

Jie nuvažiavo. Aš atsisėdau, ir tą pačią akimirką mano kovos medikas padarė šią nuotrauką. Po sekundės išgirdome galingą sprogimą. Tada – tyla. Mūsų evakuacijos komanda daugiau niekada neužmezgė ryšio. Jų laukė rusai.

Visi žuvo.

Kai įstojau į armiją, daugelis manęs klausė: „Ar ketini atkeršyti už savo vyrą? Ar nori kraujo?“

O aš visada atsakydavau:

„Aš čia ne tam, kad žudyčiau. Aš čia tam, kad gelbėčiau gyvybes – kad niekas kitas, kaip ir mano vyras, neliktų be medicininės priežiūros mūšio lauke.“

Jie taip pat klausdavo, ar gydyčiau belaisvius. Mano atsakymas visada būdavo „taip“. Tai buvo mano pareiga.

Nebe.

Aš nebenoriu gelbėti. Aš noriu žudyti. Ir noriu matyti juos mirštant. Noriu matyti jų motinas ir žmonas, rėkiančias virš jų kapų.

Aš nepadėsiu jokiam belaisviui.

Man nerūpi jūsų žmogiškumas, jūsų karo taisyklės, jūsų konvencijos.

Rusai, būkit prakeikti.

Jūs, jūsų vaikai ir jūsų anūkai – už visą sielvartą, kurį sukėlėte mūsų žemei.

Komentaro autorė: kovos medikė Nadiya Bila, Ukraina.

Nuotrauka ČIA.