Rusai išprotėjo. Jų ginklų bandymas buvo juntamas visame pasaulyje

Šaltojo karo metais SSRS ir JAV ginklavimosi varžybos pasiekė protu sunkiai suvokiamas ribas, tačiau 1961-ųjų spalio 30-oji į istoriją įsirėžė kaip diena, kai žmonija sukūrė kai ką baisesnio už patį pragarą. Tą rytą virš Naujosios Žemės poligono detonavo ginklas, kurio galia privertė krūptelėti visą planetą.

Tai buvo „Caro bomba“ – oficialiai vadinama AN602 arba tiesiog „Ivanu“. Tai nebuvo tiesiog ginklas. Tai buvo galingiausias visų laikų sprogstamasis įtaisas, kurio sukūrimui vadovavo fizikas Igoris Kurčiatovas.

„Kuzkos motina“, privertusi sudrebėti Žemę tris kartus

Nors oficiali tarybinė propaganda vengė monarchistinių terminų, pasaulyje šis užtaisas išgarsėjo „Caro bombos“ vardu. Patys rusai jį krikštijo „Kuzkos motina“ (rus. Kuzkina mat) – pagal N. Chruščiovo garsiąją frazę, žadėjusią parodyti Vakarams tikrąją sovietų galią.

Skaičiai tiesiog gniaužia kvapą:

• Galia: nuo 57 iki 58,6 megatonų trotilo ekvivalento (palyginimui – tai tūkstančius kartų galingiau nei Hirošimos bomba).
• Energija: sprogimo metu per 39 nanosekundes išsiskyrė galia, prilygstanti 1 % visos Saulės spinduliuojamos energijos.
• Seisminis smūgis: banga aplink Žemės rutulį nuvilnijo mažiausiai 3 kartus.
• Inžinerinė beprotybė: bomba vos tilpo į lėktuvą.

Sukurti tokį monstrą buvo viena, o jį numesti – visai kita užduotis. 27 tonas svėręs ir 8 metrų ilgio užtaisas buvo toks milžiniškas, kad vos tilpo į didžiausią to meto bombonešį Tu-95. Inžinieriams teko išmontuoti lėktuvo kuro bakus ir net nuimti krovinių skyriaus duris, nes „Ivanas“ tiesiog netilpo.

Pilotų šansai išgyventi buvo vertinami vos 50 proc. Kad lėktuvas spėtų pasitraukti į saugų 45 km atstumą, bomba buvo leidžiama su milžinišku, 800 kg svėrusiu parašiutu. Barometriniai davikliai ją detonavo 4 kilometrų aukštyje.

Sprogimo pasekmės: žemė tapo ledo čiuožykla

Kai „Caro bomba“ sprogo, vaizdas priminė apokalipsę. Šviesos žybsnis buvo matomas 1000 km spinduliu, o ugnies kamuolys pasiekė 8 km skersmenį. Grybo formos debesis iškilo į kosminį 60 km aukštį.

Pasekmės buvo juntamos net už tūkstančių kilometrų:

• Suomijoje nuo smūgio bangos byrėjo namų langai.
• 100 km spinduliu žmonės būtų patyrę trečio laipsnio nudegimus.
• Sprogimo epicentre žemė buvo nušluota taip švariai, kad paviršius tapo lygus kaip ledo čiuožykla.

Vienas iš bombos kūrėjų, Andrejus Sacharovas, pamatęs savo kūrinio niokojančią jėgą, patyrė tokį šoką, kad vėliau tapo vienu garsiausių SSRS disidentų ir kovotojų už taiką.

Ar tai buvo tikras ginklas, ar tik bauginimo priemonė?

Istorikai iki šiol abejoja, ar šį monstrą galima vadinti realiu ginklu. Pradinis planas numatė net 100 megatonų galią, tačiau rusai patys išsigando – tokio sprogimo radiacija būtų užteršusi didžiulę pačios SSRS dalį. Todėl dalis branduolinio užtaiso buvo pakeista švinu.

Be to, bomba buvo per sunki ir per didelė, kad bombonešis galėtų pasiekti JAV miestus – Niujorką ar Čikagą. Tai buvo psichologinis ginklas, skirtas pademonstruoti, kad sovietų mokslas nebeturi jokių moralinių ar fizinių ribų.

„Caro bomba“ liko šiurpiu priminimu apie tai, kas nutinka, kai technologinis progresas aplenkia žmogaus išmintį.