NASA radinys sukrėtė pasaulį: po 30 metrų ledo sluoksniu – slaptas branduolinis miestas (Video)

NASA mokslininkai Grenlandijoje rado JAV karinės bazės liekanas, palaidotas 30 metrų gylyje po ledo paviršiumi.

„Camp Century“, kaip ji vadinama, buvo Šaltojo karo laikų JAV kariuomenės palydovas, naudotas kaip priedanga planuojamam branduolinių raketų arsenalui.

Nors planas niekada nebuvo įgyvendintas ir bazė netrukus buvo apleista, po ledu vis dar yra palaidota tūkstančiai litrų branduolinių atliekų.

2024 m. balandžio mėn. skrydžio virš Grenlandijos ledo dangos metu NASA mokslininkas Chadas Greene'as nustebo pamatęs radaro vaizdus: netrukus po to buvo patvirtinta, jog tai „Camp Century“ – 65 metų senumo Šaltojo karo laikų JAV karinė bazė, palaidota 30 m gylyje, didžiuliame ledo sluoksnyje.

„Ieškojome ledo sluoksnio ir iššoko „Camp Century“, – sakė Alexas Gardneris, kriosferos mokslininkas NASA Reaktyvinio judėjimo laboratorijoje (JPL), kuris padėjo vadovauti projektui. „Iš pradžių nežinojome, kas tai yra.“

Slapta pastatyta JAV armijos inžinierių korpuso nuo 1959 m. birželio iki 1960 m. spalio mėn., „Camp Century“, dar žinoma kaip „miestas po ledu“. Ją sudarė 21 požeminis tunelis, besidriekiantis 3000 metrų, praneša „Interesting Engineering“. Pasak Ch. Greene'o, radaro nuotraukose aiškiai matyti daugelis bazės atskirų struktūrų. Bazei tirti NASA naudojo radarą (UAVSAR) – technologiją, panašią į LiDAR, kuri dažniausiai naudojama ieškant paslėptų struktūrų, tokių kaip majų griuvėsiai. Skirtumas tas, kad LiDAR naudoja lazerio šviesą, o UAVSAR – radijo bangas.

JAV ir Danija 1951 m. pasirašė Grenlandijos gynybos susitarimą, „kad derėtųsi dėl susitarimų, pagal kuriuos Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos šalių ginkluotosios pajėgos gali naudotis Grenlandijos infrastruktūra, siekdamos ginti Grenlandiją ir likusią Šiaurės Atlanto sutarties teritorijos dalį“, – teigia Nacionalinis branduolinių mokslų ir istorijos muziejus. (Susitarimo metu Grenlandija buvo Danijos apskritis). Tai leido JAV statyti bazes Grenlandijoje.

Bazė buvo pastatyta iš 6000 tonų medžiagų, gabenamų sunkiomis bobslėjaus rogėmis, kurios judėjo dviejų km per valandą greičiu. Medžiagos buvo gabenamos į Thule, kitą JAV bazę (šią, esančią virš ledo) – rogėmis, ši kelionė truko 70 valandų.

Pirmiausia armijos inžinieriai iškasė apkasus – ilgiausias iš jų buvo 330 m ilgio praėjimas, vadinamas „Main Street“ – giliai sniege ir lede, prieš statydami medinius pastatus ir plieninius stogus „Camp Century“.

Bazės karūnos brangakmenis buvo vienas pirmųjų vidutinės galios PM-2 branduolinių reaktorių, su kuriuo, esant šalčio sąlygoms, reikėjo elgtis itin atsargiai, kad būtų galima aprūpinti stovyklą energija.

Dirbdami bazėje, mokslininkai padarė didelių geologinių proveržių. Jie buvo vieni pirmųjų, tyrinėjusių ledo kernus, o pačios Grenlandijos dirvožemis atskleidė senovės žaliuojančios miškininkystės ir įvairios laukinės gamtos istoriją.

Tačiau šie tyrimai buvo tik priedanga.

Pati „Camp Century“ nebuvo paslaptis. Apie jos įkūrimą buvo žinoma, o kariuomenė netgi sukūrė reklaminį projekto vaizdo įrašą. Mokslinių tyrimų aspektas, kad ir kokie reikšmingi būtų atradimai, buvo tik priedanga pagrindinei JAV branduolinių ginklų strategijai, apie kurią Danijos vyriausybė net nežinojo. Pagal „Project Iceworm“ planuota pastatyti balistines raketas po Grenlandijos ledu. Buvo suplanuota papildomai 135 000 kvadratinių km tunelių – pakankamai, kad tilptų 600 raketų. Tam reikėtų pastatyti 60 paleidimo centrų, kuriuos valdytų 11 000 kareivių, nuolat gyvenančių mieste po ledu.

Jei jums tai daugeliu atžvilgių skamba neįmanomai, jūs ne vieni. „Project Iceworm“ niekada neatsirado dėl daugybės kliūčių, kurios beveik visos susivedė į kažkokią „na, tai tiesiog neįmanoma“ versiją. Iki 1967 m. „Camp Century“ buvo uždaryta ir apleista – ledinė JAV Šaltojo karo pastangų fosilija. Potencialų branduolinio ginklo planą 1997 m. paviešino Danijos tarptautinių reikalų institutas.

Prisimenate tą branduolinį reaktorių, kuris buvo po gabalą tempiamas po ledu ir veikė tik 33 mėnesius? Na, per tą laiką, remiantis Nacionaliniu branduolinių mokslų ir istorijos muziejumi, jis pagamino daugiau nei 10 000 litrų branduolinių atliekų. Uždarius bazę, reaktorius buvo pašalintas, bet ne atliekos, kurios vis dar guli po ledu – ledu, kuriam kyla didelis pavojus dėl šylančio klimato. Šiuo metu jis tiesiog stovi ten, sustingęs laike. Tačiau ekspertų atliktas tyrime prognozuojama, kad bazė gali pradėti prarasti ledą iki 2090 m.