Jie panaudojo atominę bombą! Viskas tapo nevaldoma

Kas nutinka, kai už naujo ginklo bandymus atsakingi fizikai padaro skaičiavimo klaidą? 1954 m. kovo 1 d. įvykdytas amerikiečių termobranduolinio ginklo bandymas, pavadintas „Castle Bravo“, praėjo ne visai taip, kaip tikėtasi. Už tai baisią kainą sumokėjo Bikini atolo gyventojai, japonų žvejai ir lėktuvnešio „USS Bairoko“ įgula.

Svarbiausiu atominės bombos kūrėju laikomas Robertas Oppenheimeris iki gyvenimo pabaigos grūmėsi su sąžine, žinodamas, kad jo sukurtas ginklas buvo panaudotas kovos veiksmams prieš Hirošimos ir Nagasakio gyventojus. Lenkų kilmės fizikui Stanislovui Ulamui pasisekė labiau. Jis buvo dar galingesnio, labiau griaunančio ginklo bendraautorius, tačiau šis – pasaulio laimei – niekada nebuvo panaudotas kare. Visgi dviejų genijų iš Europos – Stanislovo Ulamo ir Edwardo Tellerio – JAV sukurtas kūrinys buvo toks galingas, kad žudė net bandymų metu.

Atominės bombos techninės detalės, sukurtos milžiniškomis ekonominėmis pastangomis ir Nobelio premijos laureatų miestelio – kuriuo „Manheteno projekto“ metu tapo Los Alamosas – darbu, greitai nustojo būti paslaptimi. Amerikiečių išdavikai, tokie kaip sutuoktiniai Rosenbergai, Klausas Fuchsas ar Theodore’as Hallas, perdavė sovietams tiek detalių žinių, kad šie – praėjus vos ketveriems metams po amerikiečių – 1949 m. atliko savo sėkmingą branduolinio ginklo bandymą. Semipalatinsko poligone tada buvo detonuotas užtaisas RDS-1, kuris buvo Nagasakį sugriovusios amerikiečių bombos „Fat Man“ (liet. „Dručkis“) kopija. Beveik iškart po pirmųjų atominių bombų pavyzdžių sukūrimo, abiejose šalyse prasidėjo darbai prie dar galingesnio ginklo – vandenilinės bombos.

Atominių bombų rūšys

„Atominė bomba“ yra šnekamasis pavadinimas ginklui, kurio veikimas pagrįstas grandinine sunkiųjų elementų branduolių (pavyzdžiui, urano ir plutonio) dalijimosi reakcija. Nors vandenilinė (termobranduolinė) bomba taip pat kartais vadinama atomine, jos atveju branduolinio užtaiso sprogimas atlieka tik detonatoriaus vaidmenį. Dėl itin aukštos temperatūros sprogimas sukelia vandenilio izotopų – deuterio ir tričio – jungimąsi bei savaime palaikomą branduolinę sintezę (termobranduolinę reakciją), kurios metu išsiskiria milžiniški energijos kiekiai.

Kokie milžiniški? Nors vandenilinės bombos kūrėjai atliko skaičiavimus vertindami jos sprogimo galią, galutinį atsakymą turėjo pateikti tik bandomieji sprogimai.

Maža gamykla vietoj bombos

Pirmasis bandymas – Pentagono požiūriu – buvo labai daug žadantis. Užtaiso, pavadinto „Ivy Mike“, sprogimo galia buvo įvertinta 10,4–12 megatonų (milijonų tonų trotilo). Lyginant su kukliomis 400 kilotonų (tūkstančių tonų) „paprastos“ atominės bombos, tai buvo didžiulė pažanga, jau nekalbant apie 15 ir 22 kilotonų bombas, numestas ant Hirošimos ir Nagasakio.

Termobranduolinio sprogimo epicentre buvo pasiekta apie 70 mln. °C temperatūra, penkis kartus viršijanti Saulės branduolio temperatūrą. Bandymo vietoje – Ramiojo vandenyno Elugelabo salelėje – atsirado 1,9 km skersmens ir 50 metrų gylio krateris.

Sprogimas sukėlė lokalų cunamį, o atominis grybas per 2,5 minutės pasiekė 33 km aukštį. Sprogimo jėga buvo tokia didelė, kad apšvitintos koralų nuolaužos krito ant laivų denių daugiau nei už 50 km.

Kariuomenės problema buvo ta, kad Elugelabe detonavo ne bomba, tinkama naudoti kare, o mažos gamyklos atitikmuo. „Ivy Mike“ įrenginys svėrė 74 tonas ir buvo sukurtas tam, kad įrodytų, jog Tellerio ir Ulamo idėją įmanoma pritaikyti praktiškai. Bandymas įrodė, kad termobranduolinė bomba veikia, tačiau dar dvejus metus užtruko jos miniatiūrizacija.

Amerikietiška termobranduolinė bomba

Tolesnių darbų rezultatas buvo bomba, pavadinta „Shrimp“ (;iet. „Krevetė“). Naujasis ginklas svėrė 10,6 tonos, buvo kiek daugiau nei 1,5 metro skersmens ir 4,5 metro ilgio. Turėdama tokią masę ir gabaritus, „Krevetė“ – o tiksliau jos serijinis, šiek tiek lengvesnis variantas (bombos Mk 21 ir Mk 36) – galėjo būti gabenama didžiausiais to meto bombonešiais, tokiais kaip B-36, B-47 ar B-52.

Tačiau prieš pradedant serijinę gamybą, naujas ginklas turėjo būti išbandytas. „Krevetė“, kurios galia buvo prognozuojama apie 6 megatonas, buvo nugabenta į Bikini atolą operacijai, kurioje dalyvavo keliolika tūkstančių JAV kareivių ir jūreivių. 1954 m. kovo 1 d. bomba buvo detonuota.

Nekontroliuojamas eksperimentas

Stebėtojai, buvę bunkeryje už 30 km nuo sprogimo vietos, greitai suprato, kad kažkas nutiko ne pagal planą. Smūgio banga, kuri tokiu atstumu turėjo būti gerokai susilpnėjusi, smogė tokia jėga, kad gelžbetoninė konstrukcija pradėjo trūkinėti. Tikėtasi, kad ugnies kamuolys bus daugiausia keturių kilometrų skersmens – jis buvo septynių.

Už 40 km buvę lėktuvnešiai nuo smūgio bangos jėgos beveik apvirto, o ant jų denių pradėjo snigti „sniegas“. Tai buvo sprogimo energijos sutraiškyti, išplėšti ir apšvitinti koralai. Lėktuvnešyje „USS Bairoko“ tokiu būdu nudegimus patyrė 16 jūreivių. Negana to, pasikeitė vėjo kryptis ir tie patys dribsniai pradėjo kristi ant aplinkinių atolų, įskaitant gyvenamus Rongelapą ir Rongeriką, kuriuose gyveno apie 20 tūkst. žmonių. Jie buvo evakuoti tik po 48 valandų.

Sprogimo liudininkais tapo ir japonų žvejybinio laivo „Daigo Fukuryu Maru“ (jap. „Laimingasis drakonas Nr. 5“) įgula. Žvejai susirgo spinduline liga, o vienas iš jų netrukus mirė, tapdamas pirmąja termobranduolinės bombos auka. Tikslus aukų skaičius nežinomas ir sunkiai įvertinamas – apšvitinti kariai ir Ramiojo vandenyno atolų gyventojai bėgant metams sirgo ir mirė nuo gausių ligų, sukeltų gautų radiacijos dozių.

Ne šešios, o 15 megatonų

Tragiškos sprogimo pasekmės buvo mokslininkų klaidos rezultatas – jie sukonstravo bombą manydami, kad sprogimo galia sieks apie šešias megatonas. Tikrovėje ji siekė apie 15 megatonų – 1000 kartų daugiau nei Hirošimos bombos atveju. Kodėl taip nutiko? Tai paaiškina mokslo populiarintojas Konradas Skotnickis, žinomas kaip „Daktaras iš TikToko“.

„Šios drastiškos klaidos priežastis buvo klaidinga Los Alamoso mokslininkų prielaida. Jie tikėjosi, kad reakcijoje dalyvaus tik vienas ličio izotopas termobranduoliniame kure – litis-6. Tačiau ekstremaliomis termobranduolinio sprogimo sąlygomis kitas, kur kas gausiau kure esantis izotopas litis-7, kuris turėjo būti inertiškas, taip pat sureagavo, staigiai padidindamas bombos galią“, – sako Konradas Skotnickis.

„Castle Bravo“ bandymo pasekmės

Skandalą paviešino kitas lenkas, dalyvavęs kuriant branduolinį ginklą, o vėliau tapęs branduolinio nusiginklavimo šalininku. Juzefas Rotblatas žurnale „Bulletin of the Atomic Scientists“ atskleidė, kad bomba buvo daug labiau radioaktyvi, nei planuota ir nei po sprogimo teigė Jungtinės Valstijos.

Popkultūrinis šoko, kurį sukėlė iš po kontrolės išsprūdęs bandymas, atspindys yra japonų režisieriaus Ishiro Hondos sukurtas Godzilos personažas – dėl branduolinių bandymų pabudusi priešistorinė pabaisa. Pirmasis filmas su ja pasirodė 1954 m. spalį – praėjus daugiau nei pusmečiui po „Castle Bravo“ bandymo. Nors JAV nutraukė branduolinio ginklo bandymus Bikini atole, jis – iš kurio buvo iškeldinta apie 200 gyventojų – iki šiol lieka negyvenamas (išskyrus apsaugos darbuotojus, narus iš vietinės bazės ir mokslininkus).

Bandymas atlyginti žalą iškeldintiems gyventojams ir jų palikuonims buvo specialus fondas, į kurį JAV XX a. 9-ajame dešimtmetyje įnešė dešimtis milijonų dolerių. 2023 m. paaiškėjo, kad fondo valdytojai pasisavino (iššvaistė) 99 proc. visų turėtų lėšų.