Jie kirto liniją be tankų, bet su ginklais: kodėl politikai staiga nustojo šypsotis? (Foto)

Šios sukrečiančios ir itin tikslios įžvalgos apie krizės mechaniką priklauso Maciejui Korowajui – Lenkijos atsargos papulkininkiui ir vienam ryškiausių šiuolaikinės hibridinės karybos analitikų. Jo vertinimu, krizė nėra tik politinis terminas, tai – fizinis lūžis, kurį jis apibūdina kaip momentą, kai diplomatija užleidžia vietą „karo miglai“.

KARO MIGLA – virš Baltijos kažkas tirštėja...

Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo „kaip visada“: eilinės Rusijos pratybos, daugiau informacinio dūmų uždangos nei realių judesių, Vakarų politikai kalba apie „dialogo būtinybę“, o štabai – apie „tiesioginės grėsmės signalų trūkumą“. Tačiau, jei žvelgtume ne į atskirus taškus, o į viso lauko kontūrus, vaizdas pradeda keistis.

Rusija į 2026-uosius žengia kaip boksininkas po ilgos kovos – aplamdytas, bet vis dar pajėgus suduoti vieną stiprų smūgį. Ukraina siurbia jos kraują ir techniką, tačiau kartu tai grūdina Rusijos mobilizacinę sistemą, pramonę ir represinį aparatą. Tai jau nebe 2014-ųjų armija ir net ne 2022-ųjų – tai karo organizmas, išmokęs gyventi nuolatinio konflikto būsenoje. Klausimas nebe skamba „ar Rusija turi jėgų karui su NATO“, o „kokiam karui ji realiai gali ryžtis, kol pati nepradės byrėti“.

Kitoje pusėje turime NATO – formaliai stipriausią pasaulyje karinį aljansą, praktiškai vis dar išgyvenantį skausmingą prabudimą iš letargo miego. Nauji gynybos planai, pagreitinti pirkimai, papildomos rotuojamos brigados rytiniame flange – visa tai vyksta. Tačiau plieną reikia ne tik užsakyti, jį dar reikia išlydyti, apdirbti ir įjungti į struktūrą. Tarp deklaracijų ir realios parengties visada yra vėlavimas. Rusija puikiai mato šį laiko „lūžį“ ir būtent ten ieškos savo pranašumo.

Fone pulsuoja karas Ukrainoje. Būtent jis diktuoja Rusijos kvėpavimo ritmą. Jei Kremlius jaus, kad vis dar turi šansų prispausti Kyjivą, didžioji dalis energijos bus skiriama ten. Jei frontas įstrigs betoninėje, kraujuojančioje pusiausvyroje, Maskvos žvilgsnis nukryps į Vakarus: kur dar galima pakelti statymus, kad būtų priversta pradėti naujas derybas? Šioje logikoje Baltijos regionas ir rytinis flangas nustoja būti „užnugariu“ – jie tampa šoniniu išėjimu iš ukrainietiškos aklavietės.

Mano analizėse šis paveikslas nesidėlioja į tiesią liniją nuo „taikos“ iki „karo“, o veikiau į kelias bendraegzistuojančias būsenas.

Pirmoji būsena – kuri dominuoja jau šiandien – yra nuolatinė hibridinė migla: infrastruktūros sabotažas, GPS trikdžiai, incidentai uostuose, tylios tarnybų operacijos, migracija, naudojama kaip taranas. Tai fonas, kuris neišnyksta – tai nauja norma. Rusija šią būseną išlaiko kaip muzikantas tęsiamą garsą – viskas, ką ji darys toliau, bus statoma ant šio pamato.

Antroji būsena – tai krizė. Ne televizinis „diplomatinis“ variantas, o tikroji: lavonas krantinėje, degantis terminalas, apšaudytas NATO vienetas Baltijos jūroje, „neatpažinta“ ginkluota grupė neteisingoje sienos pusėje. Tai momentas, kai karo migla sutirštėja tiek, kad net politikai nebegali apsimesti, jog nieko neįvyko. Tokia krizė dar nereiškia Rusijos tankų kolonų, važiuojančių į Suvalkus. Tačiau tai reiškia, kad esame vienu žingsniu arčiau, o kiekvienas kitas veiksmas gali sukelti domino efektą.

Trečioji būsena – ribotas susidūrimas. Trumpas, brutalus apsikeitimas ugnimi jūroje. Raketa, kuri pataiko ne į poligoną, o į realų objektą. „Incidentas“, kuris staiga pasirodo turintis bataliono lygio foną. Kremliaus nomenklatūroje tai situacija, skirta „greitai užglaistyti prie stalo“. Praktikoje – taškas, kuriame 5-asis straipsnis nustoja būti abstrakcija ir tampa klausimu: ar esate pasirengę mirti už šį žemėlapio fragmentą? Tai ne tiek kariuomenių, kiek politinių stuburų išbandymo momentas.

Ketvirtoji būsena – pavojingiausia, nors vis dar mažai tikėtina – lokalus sausumos konfliktas. Ne žygis į Berlyną, o pjūvis skalpeliu: koridorius, sala, Baltijos valstybės fragmentas, pleištas tarp Lenkijos ir Lietuvos. Rusijai tokiame scenarijuje nereikia „užkariauti Europos“. Užtenka atplėšti gabalėlį ir parodyti pasauliui, kad NATO nepajėgė to atitaisyti – ir saugumo tvarkos, kurią žinome, nebelieka, ją reikia kurti iš naujo kartu su Rusija.

2026-ieji nėra tiesioginė „karo pradžios data“. Tai veikiau momentas, kai keturios paminėtos būsenos pradeda pavojingai persidengti. Nuolatinė karo migla (hibridinės operacijos) jau tapo mūsų kasdienybe. Tačiau rimtos krizės tikimybė, remiantis dabartinėmis analizėmis, dramatiškai išaugs antroje šių metų pusėje. Būtent tada Vakarų nuovargis nuo karo, įtemptas politinis kalendorius ir galimi konfliktai kituose regionuose susilies į vieną kritinį tašką.

Tuo pat metu laipsniškai auga ribotų karinių scenarijų tikimybė. Nors tai dar nereiškia „neišvengiamumo“, rizikos lygis yra pakankamas, kad ignoravimas taptų strateginiu aklumu.

O Baltarusija?

Ji nebėra „trečioji valstybė“. Tai Rusijos veiksmų teatro pratęsimas. Sandėlis, koridorius, platforma. Kremliui 2026-aisiais nereikia ten staiga permesti divizijų – jis jas ten tiesiog turi. Gali jas rotuoti prisidengdamas pratybomis, gali naudoti taktinio branduolinio ginklo parengtį kaip nuolatinį šantažą – projekciją.

Tai sumažina „didžiųjų perspėjimo signalų“ skaičių, kurie anksčiau suteikdavo mums laiko. Karo migla prasideda ne prie sienos, o kur kas anksčiau – kasdieniame karinio transporto sraute Rusijos Federacijos bazėse ir geležinkeliuose „beveik taikos“ metu.

Ar tokioje realybėje Rusija ryžtųsi ribotam branduoliniam smūgiui kaip neva „deeskalacijai“?

Jų doktrina sako – taip, ši parinktis yra ant stalo. Strateginis protas man sako – tai rusiška ruletė, kurioje kulkų būgnelyje yra daugiau nei viena. Toks žingsnis prieš NATO galėtų lygiai taip pat užverti kelią „kontroliuojamam konfliktui“ ir atverti duris į chaosą, kurio Kremlius nebegalės nei suvaldyti, nei politiškai išgyventi. Todėl, mano vertinimu, Rusijos branduolinis ginklas išlieka daugiausia šantažo įrankiu – fonu, kuris turi paralyžiuoti Vakarų sprendimų priėmėjų vaizduotę.

Mano analizės nenustato laikrodžio ties konkrečia data. Vietoj to žiūriu, kada būsenų pasiskirstymas labiausiai pakrypsta link krizės ir konflikto. 2026-iesiems vienareikšmiškai matau, kad karo migla taps tirštesnė, Baltijos jūra – nervingesnė, Baltarusija – dar labiau nuolaidi ir įjungta į Rusijos agresijos mašiną, o langas rimtai krizei su Rusija – plačiau atvertas antroje šių metų pusėje.

Tai nėra nuosprendis – tai įspėjimas.

Nes karo migla neišsisklaido pati savaime. Arba tu ją prasklaidai žvalgybos veiksmais ir aiškiais signalais priešininkui, arba leidi jai tirštėti, kol vieną dieną pamatysi, kad iš tos miglos išnyra ne eilinis „incidentas“, o tankas, jau stovintis neteisingoje pasienio stulpo pusėje.