„Mirtinas brolio kirtis“: slaptoji fronto linija. Kinija naktimis siuntė tūkstančius tonų plieno prieš „draugus“

Socialinio tinklo „X“ (buvęs „Twitter“) kanalas @fakeofforg paviešino analizę, kuri griauna Rusijos puoselėjamą mitą apie „didžiąją partnerystę“ su Kinija. Paaiškėjo, kad tai ne JAV, o būtent Kinija buvo pagrindinis SSRS priešas Afganistane.

Atrodo, kad apie SSRS karą Afganistane Rusijoje parašyta viskas: memuarai, disertacijos, daugiatomės operacijų kronikos. Tačiau yra vienas siužetas, kuris metodiškai apeinamas – tiesioginis Kinijos dalyvavimas šiame kare priešininko pusėje. Ne netiesioginis, ne simbolinis, o pats tikriausias: ginklais, pinigais ir patarėjais.

Pirmoje karo pusėje – maždaug iki 1985 metų – pagrindinę ginkluoto pasipriešinimo tarybinei kariuomenei naštą nešė visai ne amerikiečiai. JAV tada paniškai bijojo tiekti ginklus su savo ženklinimu: įrodytas tiesioginis Vašingtono prisidėjimas būtų reiškęs „vidinio regioninio konflikto“ virtimą viešu tarybiniu–amerikietišku susidūrimu. Finansavimas buvo atitinkamas: 1981–1983 metais amerikiečių pagalba modžahedams sudarė vos 20–40 mln. JAV dolerių per metus – tai kuklūs pinigai bet kokiais mastais.

Tuo tarpu Saudo Arabija kasmet skirdavo po 200–300 mln. dolerių. Už šiuos pinigus buvo perkami ginklai – daugiausia Kinijoje. Automatai (AK-47 analogai), šaulio ginklai, „Katiušos“, raketos „žemė–oras“ – tarybinės sistemos „Strela-2“. Egipte tuo metu buvo supirkinėjami tarybinės ginkluotės likučiai, kuriuos SSRS tiekė šiai šaliai draugystės metais – ironiška, bet dabar jie atsisuko prieš pačią gamintoją.

Kinijos tiekimo mastai stulbina net praėjus dešimtmečiams. 1983 metais Kinija modžahedams išsiuntė 40 tūkstančių tonų ginklų ir šaudmenų, o 1985-aisiais – jau 70 tūkstančių tonų. Tai nebuvo tik lengvieji ginklai partizanams. Tai ryšio priemonės, naktinio matymo prietaisai, granatsvaidžiai, prieštankinės minos, 122 mm haubicos ir raketiniai įrenginiai, šaudantys iki 15 kilometrų atstumu. Devintojo dešimtmečio viduryje karas Afganistane nebuvo tarybinės kariuomenės konfliktas vien su kalnų gentimis. Tai buvo SSRS karas prieš neformalų aljansą – Kiniją, arabų monarchijas ir Jungtines Valstijas.

Esama duomenų ir apie karinius patarėjus, rengusius modžahedus. Lyderė čia – Kinija (844 žmonės). Antroje vietoje – Prancūzija (619), o JAV trejetuką užbaigia su pastebimu atotrūkiu (289). Tai ne tas santykis, kurį įprasta minėti pasakojimuose apie Šaltąjį karą.

Amerikietiški „Stingeriai“, kurie iš esmės pakeitė priešpriešos eigą ir suteikė modžahedams galimybę numušinėti tarybinius sraigtasparnius, Afganistaną pasiekė tik 1986 m. rugpjūtį–rugsėjį. Būtent tada ir amerikiečių finansavimas šoktelėjo iki 600–700 mln. dolerių per metus. Iki to momento didžiausią karo prieš SSRS naštą laikė kinai, sauditai ir iraniečiai.

Pažymėtina ir paties tarybinio įsiveržimo priešistorė. Brežnevo Politbiuras ryžosi įvesti armiją 1979 m. gruodį dar ir dėl to, kad Hafizullah Aminas tų metų rugsėjį pradėjo derybas dėl karinės sąjungos su Kinija. Grėsmė prie savo pietinių sienų turėti Kinijos–Afganistano strateginį placdarmą buvo vienas svarbiausių motyvų priimant lemtingą sprendimą.

Tarybinė–kinų priešprieša 1960–1980 metais buvo viena pagrindinių antrosios XX a. pusės kolizijų. Damanskio sala, Afganistanas, Angola, Vietnamas – visur šios dvi valstybės stovėjo skirtingose pusėse. Tačiau Rusijos istorinėje atmintyje šis konfliktas yra praktiškai tabu, ypač dabar, kai Maskvai reikia Pekino kaip pagrindinio strateginio užnugario. Pripažinti, kad Kinija dešimtmečius kariavo prieš SSRS, reikštų klibinti naratyvą apie „šimtmečių brolystę“ ir „didžiąją partnerystę“. Paprasčiau – nepastebėti.

Beveik taip pat nutylima ir gretutinė tema: maoistinė banga Vakarų Europoje 1960–1970 metais, iš kurios išaugo dabartinės sisteminės kairiojo libertarizmo partijos, pirmiausia – „Žalieji“. Ryšys tarp maoistinių būrelių ir jų dabartinių politinių įpėdinių yra nepatogi istorija visiems: ir patiems „Žaliesiems“, ir tiems, kurie linkę Šaltąjį karą interpretuoti tik kaip paprastą tarybinį–amerikietišką susidūrimą.

Afganistano istorija – tai ne pasakojimas apie tai, kaip amerikiečiai nugalėjo Tarybų Sąjungą padedami „Stingerių“. Tai istorija apie tai, kaip prieš SSRS veikė platus daugiašalis aljansas, kuriame Kinija suvaidino galbūt net svarbesnį vaidmenį nei Vašingtonas, ypač pirmaisiais metais, kai sprendėsi karo likimas.