Amerikos lėktuvai Irane. Legendinės mašinos sunaikintos

Po to, kai JAV nurašė F-14, Iranas liko vienintele valstybe, vis dar naudojančia šio tipo orlaivius. Tačiau šios kultinės konstrukcijos istorija artėja prie pabaigos. Remiantis Izraelio šaltiniais, vieno iš antskrydžių metu ant žemės buvo sunaikinti paskutiniai veikiantys „Tomcat“, taip užbaigiant jų 54 metus trukusią tarnybą.

2026 m. kovo 8 d. Izraelis pranešė apie įvykdytą ataką prieš Irano oro pajėgų bazę Isfahane. Ten buvo dislokuoti paskutiniai skraidantys naikintuvai F-14 „Tomcat“, kurie, Izraelio karinės žvalgybos duomenimis, buvo sunaikinti. Nuo 2004–2006 m., kai JAV karinis jūrų laivynas nusprendė atsisakyti F-14, Iranas išliko vieninteliu šio tipo lėktuvų naudotoju pasaulyje.

Šios mašinos, nepaisant savo amžiaus, ilgus metus buvo laikomos grėsme dėl gabenamos ginkluotės. F-14 galėjo būti ginkluotas AIM-54 „Phoenix“ raketomis, kurių skrydžio nuotolis viršijo 180 km, o Irano tarnyboje – ir nelicencijuotomis jų kopijomis, pavadintomis „Fakour-90“. Paskutinių F-14 sunaikinimas reiškia svarbios eros karinės aviacijos istorijoje pabaigą.

Kas lėmė, kad „Tomcat“ tapo aviacijos legenda ir vienu iš laikotarpio, kuriuo pradėjo tarnybą, simbolių? Be abejo, svarbų vaidmenį suvaidino popkultūra su filmu „Top Gun“ priešakyje, tačiau F-14 išskirtinumą pirmiausia lėmė šiame lėktuve pritaikyti techniniai sprendimai.

Laivyno gynėjas

F-14 „Tomcat“ buvo didelis lėktuvas. Dėl kintamos sparnų geometrijos jis puikiai susitvarkydavo skrisdamas lėtai – pavyzdžiui, tūpdamas ant lėktuvnešio – tačiau taip pat galėjo išvystyti didelį, iki 2,3 macho siekiantį greitį.

Gabaritai leido vidiniuose bakuose gabenti daugiau nei septynias tonas degalų, o tai užtikrino 3 tūkst. km skrydžio nuotolį, kurį buvo galima dar labiau padidinti papildant degalų atsargas ore. „Tomcat“ taip pat išsiskyrė dviejų asmenų įgula – be priekyje sėdinčio piloto, kabinoje buvo vieta ir RIO (Radar Intercept Officer) – radaro ir ginkluotės sistemų operatoriui. Antrasis įgulos narys buvo reikalingas dėl F-14 gabenamo arsenalo, kurį sudarė net šešios AIM-54 „Phoenix“ raketos, skriejančios toliau nei 180 km. Jos buvo sukurtos lėktuvnešių apsaugai – greiti, didelio veikimo nuotolio orlaiviai su tolimojo nuotolio raketomis turėjo numušti sovietų bombonešius dar prieš šiems spėjant paleisti savo priešlaivines raketas.

Technologijų stebuklas

F-14 buvo greitas, pasižymėjo dideliu veikimo nuotoliu ir tuo pat metu – nepaisant savo dydžio – buvo manevringiausias savo epochos amerikiečių naikintuvas. Tačiau jo galimybes lėmė dar kažkas – nedidelis elementas, ilgus metus saugotas kaip karinė paslaptis.

Daugiau nei ketvirtį amžiaus pirmuoju mikroprocesoriumi buvo laikoma „Intel 4004“ sistema, rinkoje pasirodžiusi 1971 m. Tik iki 1998 m. pasaulis nežinojo, kad 1968–1970 m. JAV karinio jūrų laivyno poreikiams didžiausioje paslaptyje Steve'as Gelleris ir Ray Holtas iš bendrovės „Garrett AiResearch“ sukūrė CADC (F-14A Central Air Data Computer) – pažangią, 20 bitų sistemą su konvejerine architektūra. Būtent CADC sujungė į visumą daugybės jutiklių duomenis. Jis realiuoju laiku skaičiavo temperatūros, oro srauto ar slėgio vertes, parengdavo duomenis, reikalingus F-14 išlaikyti ore, rodydavo juos kokpite ir valdė įvairias lėktuvo sistemas.

Tolimojo nuotolio raketa AIM-54 „Phoenix“

Visa tai suteikė pranašumą, kurį 1972 m., pradėjęs tarnybą, F-14 turėjo prieš visus potencialius priešininkus. Dėl CADC ir galingo radaro „Hughes AN/AWG-9“ „Tomcat“ galėjo sekti 24 taikinius ir vienu metu atakuoti net šešis iš jų, į kiekvieną nutaikydamas po atskirą AIM-54 raketą (ši ginkluotė pradėta naudoti 1974 m.).

Raketa AIM-54 „Phoenix“ buvo tikras milžinas – jos ilgis viršijo keturis metrus, skersmuo siekė 38 cm, o stabilizatorių plotis – 92 cm. Sverdama 462 kg, ji nešė galingą, 60 kg kovinę galvutę. Palyginimui – šiuolaikinė raketa AIM-120 AMRAAM yra 3,6 metro ilgio, sveria 152 kg ir turi 18 kg svorio galvutę. Kai XX a. 8-ajame dešimtmetyje AIM-54 „Phoenix“ pasirodė ginkluotėje, tai buvo rekordinio nuotolio ginklas. Didžiąją skrydžio dalį raketa neišsiduodavo radaro emisijomis – ją vedė „Tomcat“ radaras. Tuo metu „Phoenix“ pakildavo į didelį aukštį, kur retesnis oras kėlė mažesnį pasipriešinimą, taip dar labiau padidindamas veikimo nuotolį. Tik priartėjusi prie taikinio, AIM-54 įjungdavo savo radarą ir aktyviai ieškodavo aukos.

Sumalta F-14 įranga

F-14 lėktuvų, kurie laikui bėgant buvo modernizuoti ir pritaikyti smūginėms misijoms (F-14 „Bombcat“), Pentagonas atsisakė 2006 m. Orlaivių nurašymą ir vėlesnį jų pjaustymą į metalo laužą lydėjo ypatingos atsargumo priemonės.

Kad prie atsarginių dalių jokiu būdu neprieitų antrasis ir paskutinis jų naudotojas – Iranas – lėktuvų korpusai buvo traiškomi, o didesni po sunaikinimo likę fragmentai pjaustomi į 60 x 60 cm dydžio kvadratus. Dalis įrangos buvo mechaniškai susmulkinta, o tai praktiškai reiškė pagrindinių mazgų „sumalimą“. Svarbiausi agregatai buvo išmontuoti net iš muziejams perduotų mašinų.

Amerikietiška technologija Irane

Iranas 30 vnt. F-14A įsigijo 1974 m. – tuo metu, kai Irano šachas Reza Pahlavi iš JAV užsakinėjo didžiulius kiekius moderniausios ginkluotės. Kita sutartis dėl 50 lėktuvų (pristatyti 49) buvo pasirašyta po dvejų metų, o kartu su „Tomcat“ Iranas užsisakė 400 vnt. AIM-54 raketų. 270 jų buvo pristatytos iki prasidedant Islamo revoliucijai, nors F-14 – tuo metu pažangiausio kovinio lėktuvo pasaulyje – pardavimą lydėjo ginčai dėl strateginės reikšmės amerikietiškų technologijų eksporto. Nepaisant Kongreso pasipriešinimo, eksportuojami F-14 buvo tik nežymiai suprastinti – tai palietė atpažinimo „savas-svetimas“ sistemą, tūpimo ant lėktuvnešio pagalbos sistemą ir radioelektroninės kovos įrangą.

Vėlesnių raketų, taip pat dar 70 „Tomcat“ vienetų užsakymų JAV nebeįvykdė. Nepaisant to, 8-ajame dešimtmetyje CŽA nelegaliai pristatė Iranui nežinomą kiekį papildomų AIM-54 raketų („Iran-Contras“ skandalas).

F-14 tarnyba Irane

F-14 suteikė Iranui regioniniu mastu išskirtines galimybes. Tai ne tik leido iš Irano oro erdvės išvyti sovietų MiG-25, kurie anksčiau ją pažeidinėdavo nebaudžiami, bet ir užtikrino Irano aviacijai pergalių seriją karo su Iraku metu. Irano F-14 1980–1988 m. numušė daugiau nei 130 Irako mašinų (kai kurių šaltinių teigimu, tai galėjo būti net 160 lėktuvų), patirdami tris „Tomcat“ praradimus. Dar du egzemplioriai kartu su „Phoenix“ raketomis tikriausiai buvo Irano parduoti Sovietų Sąjungai.

Nors tai nėra patvirtinta, dėka iš AIM-54 gautų technologijų sovietai galėjo patobulinti savo tolimojo nuotolio raketą R-33, naudojamą sunkiuosiuose naikintuvuose MiG-31. R-33 patobulinta versija – raketa R-37 – karo Ukrainoje metu kelia rimtą grėsmę Ukrainos aviacijai. Dėl atsarginių dalių trūkumo bėgant laikui Irano F-14 parkas pradėjo trauktis, lėktuvams buvo taikomas vadinamasis „kanibalizmas“ – iš kai kurių mašinų buvo išmontuojami veikiantys mazgai, kad juos būtų galima naudoti kaip atsargines dalis kitiems lėktuvams. Siekdamas papildyti AIM-54 atsargas, Iranas taip pat sukūrė savo nelicencijuotą kopiją „Fakour-90“, tačiau jos techniniai parametrai nebuvo vienareikšmiškai patvirtinti.

„Tomcat“ iki pat galo buvo laikomi svarbiu Irano aviacijos koziriu. Dar 2024 m. kovai tinkamų egzempliorių skaičius buvo vertinamas 12–24 vienetais, iš kurių dalis galėjo būti sunaikinta per Izraelio antskrydžius 2025 m. vasarą. Paskutiniai – jei Izraelio žvalgybos duomenys teisingi – buvo sunaikinti 2026 m. kovą, galutinai užbaigiant šių neįtikėtinų mašinų kovinį naudojimą.