„Politikai žaibu įjungė jautraus durniaus pavarą.“ Yra ir tokių, kurie „uždirba“ 0,4 EUR per mėnesį

Neeilinį įvykį Vilniaus centre, kai buvo nušautas advokatas Leonidas Pčelincevas, sužaloti du policijos pareigūnai, pakomentavo Lietuvos žurnalistas, publicistas Rimvydas Valatka savo „Facebook“ paskyroje.

Šiandien Vilniaus centre nutiko tai, ko Lietuvoje dar nėra buvę. Į antstolį, atėjusį iškeldinti skolininką, advokatą ir policininkus skolininkas šaltakraujiškai atidengė ugnį. Šauta į antstolį, policininkas jį apsaugojo savo kūnu, buvo sužeistas pats. Advokato nebebuvo kam apsaugoti, nes kita policininkė buvo sužeista į koją. Vienas Lietuvos Respublikai dirbęs žmogus nušautas, du sužeisti.

Visų pakraipų politikai žaibu įjungė jautraus durniaus pavarą. Buvo išlieta daug sentimentalių ašarų, kurios prastai slepia visų pakraipų politikų sistemingą pataikavimą skolininkams ir metų metais trukęs antstolių viešas pjudymas.

Seimas nuolat gerino sąlygas skolininkams, nepraleisdamas progos vis ką nors pasakyti blogo apie antstolius. O kai taip, tai ar ne iš čia kilo ir paskata tiems 200 antstolių vienokių ar kitokių užpuolimų praeityje, į kuriuos politikai bevelijo nekreipti dėmesio, galiausiai ir šios dienos tragedija.

Žuvis pūva nuo galvos - nuo Seimo.

Išmokėti skolą Lietuvoje neapsimoka. Skolas Lietuvoje moka tik bailiai ir durniai. Šimtai skolininkų (vaikams už alimentus, baudos valstybei, sukčių aukoms etc.), ypač jei skolininkas turi kokį versliuką, kaip antai autoservisas ar panš., leidžia sau mokėti vieno euro, o tai ir dar mažesnę algą per mėnesį (yra ir tokių, kurie „uždirba“ 0,4 EUR, ir VMI bei Finansų ministerijos bosams tai atrodo taip natūralu, kad mokesčių inspektoriai net nėra bandę paskaičiuoti tokio „bėdžiaus“ realių išlaidų, nors tokią įstatymo galimybę VMI turi.

Galbūt tai ir ne dauguma visų skolų, bet tikrai labai apčiuopiama dalis, kurias skolininkai išmokėtų nebent tokiu antgamtiniu atveju, jei jiems Dievas prisakytų gyventi po 300-400 metų ir jie dar norėtų iki pat dienų galo dirbti bei mokėti skolas, ir tai nieko nei Vyriausybėje, nei Seime neknisa.

Todėl jei politikai iš tikrųjų norėtų suprasti, kas sukėlė šitą baisų tragišką įvykį beigi paaiškinti jį tautai, jie turėtų nusivalyti turgines sentimentalias ašaras ir kartoti kaip „Tėve mūsų“ paskui Antstolių rūmų vadovą Irmantą Gaidelį jo po tragedijos pasakytus žodžius:

„Aš manau, kad šitos situacijos link lėtai, po truputį, sistemingai buvo einama. Apskritai su dabartine politika, lengvinant skolininkų situaciją, nes kuo toliau, tuo labiau teismo sprendimas tampa deklaratyvus ir jo vykdymas labai dažnai tampa priklausomas nuo paties skolininko valios. Viskas yra daroma, kad skolininkui būtų patogiau, kad jis nejaustų diskomforto nevykdydamas teismo sprendimo ir būtent tokios lengvatos, toks lengvabūdiškas požiūris į skolininko pareigas, man atrodo, ir priveda prie tokių neadekvačių situacijų.“