Atominė bazė Lietuvoje. „Netoli Kauno oro uosto. Parinkta išskirtinė teritorija“

Trečius metus iš eilės Kauno technologijos universiteto architektūros studentai mokslo metus pradeda netradicinėmis kūrybinėmis dirbtuvėmis su architektais iš Prancūzijos. Sugrįžę po vasaros atostogų studentai, pasidalinę į mišrias grupes iš skirtingų kursų, imasi beveik savaitės trukmės intensyvaus darbo „StarTarch“ dirbtuvėse.

Šiemet jie ieškojo naujos vizijos apleistai teritorijai Petrašiūnuose, prie Nemuno. Kaip tikina dirbtuves kuruojanti dėstytoja Laura Jankauskaitė-Jurevičienė, šios dirbtuvės ypatingos, jų metu kolegos iš Prancūzijos studentus supažindino su neįprastais architektūros studentams aplinkos analizės metodais. Dėstytojos paprašėme plačiau papasakoti apie projektą.

– Kaip prasidėjo ši tris metus trunkanti draugystė su Prancūzijos architektais?

– Kaip žinia, šiais metais Prancūzų institutas švenčia 25 metus Lietuvoje. Siekiant didinti bendradarbiavimą, skatinti kultūros mainus, tvaraus miesto vystymo idėjas dar 2022 metais Prancūzų institutas Lietuvoje inicijavo bendradarbiavimą su KTU.

Tais metais šventėme Europos kultūros sostinės renginius ir KTU Architektūros mokykla papildomai prisijungė prie landšafto festivalio „Magenta“, kurio metu buvo suorganizuotos studentų kūrybinės dirbtuvės „Atominės bazės konversijos vizijos“.

Buvo parinkta išskirtinė teritorija – buvusi sovietinė branduolinių raketų bazė Karmėlavoje, netoli Kauno oro uosto. Tai yra didelė, apleista teritorija, su keletu išlikusių angarų. Išlikę karo pramonės objektai kėlė klausimą, kaip priimti tokį „paveldą“, kaip įveiklinti teritoriją, ar ji turi tapti oro uosto, karo pramonės, o gal artėjančio Kauno LEZ dalimi?

Suprasti šios teritorijos kontekstą bei vystyti panaudojimo vizijas penkių dienų kūrybinėse dirbtuvėse padėjo trys prancūzų architektai Djamel Klouche (AUC), Colin Reynier ir Léonard Lassagne („Data Architects“). Galų gale devynios studentų komandų suformuluotos vizijos buvo eksponuojamos „Žalgirio arenoje“ vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Žmogus, gamta ir miestas“.

Šį projektą įgyvendinti padėjo Prancūzų institutas, o ypač architektūros, urbanistikos ir kraštovaizdžio katedros vedėja Monica Lebrao Sendra, temos autorius ir festivalio „Magenta“ atstovas Gediminas Banaitis.

Vėliau Prancūzų instituto Lietuvoje bei KTU Architektūros mokyklos bendradarbiavimas buvo tęsiamas. Po sėkmingo pasibandymo, buvo nuspręsta naujus mokslo metus pradėti architektūros studentų kūrybinėmis dirbtuvėmis, pavadintomis „StarTarch“.

– Kokia užduotis laukė antrais metais?

– Dirbtuvėms buvo pasirinkta urbanizuota Kauno geležinkelio stoties teritorija. Ši įvairius istorijos vingius išgyvenusi teritorija pasirinkta dėl jos laukiančio atnaujinimo, siekiant ją pritaikyti europietiškai „Rail Baltica“ vėžei bei dėl kylančio klausimo, kuris aktualus tiek Prancūzijai, tiek Lietuvai, „kaip geriau išsaugoti savo kultūros paveldą?“.

Studentai gavo iššūkį sukurti gyvybingo Kauno geležinkelio stoties rajono viziją, išsaugant jo vertingąsias savybes. Stoties teritorijoje yra tikrai išskirtinių statinių, kurie verti būti palikti ir ateities kartoms.

Šios kūrybinės dirbtuvės buvo kuruojamos dviejų architektų: Liuksemburgo prancūzų architekto Mike Fritsch bei pirmose dirbtuvėse jau dalyvavusio prancūzų architekto Colin Reynier.

– O ką studentai tyrė 2024 rudenį?

– Šių metų kūrybinės dirbtuvės „StarTarch“ prisijungė prie Lietuvos paviljono 2025 Venecijos architektūros bienalės temos „Medžių architektūra“. Kaip teigia architektas, KTU profesorius, Lietuvos paviljono kuratorius Gintaras Balčytis, tokia tema pasirinkta dėl savo lokaliai globalaus aktualumo: vykstančių klimato pokyčių, žaliojo mąstymo, skatinančio priimti aplinką tausojančius ir ekologiškesnius sprendimus, vietos dvasios išsaugojimo problematikos.

Tad neatsitiktinai 2-4 kurso architektūros studentai naujus mokslo metus pradėjo analizuodami Petrašiūnuose esančią neurbanizuotą teritoriją. Labai džiaugiamės, kad kaip ir prieš tai buvusiais metais kūrybines dirbtuves rėmė Prancūzų institutas Lietuvoje.

Tad šiais metais sugrįžo ir dirbtuves kuravo architektai iš Prancūzijos Colin Reynier ir Mike Fritsch. Įdomiai sutapo, kad Mike Fritsch yra vienas iš Liuksemburgo Paviljono 2025 m. Venecijos bienalėje kuratorių.

– Architektai dažniausiai turi pristatyti brėžinius ir planus, tačiau šiemet laukė kita užduotis. Gal galite plačiau apie ją papasakoti?

– Šį kartą analizei studentai turėjo pasitelkti pojūčius. Vykome apsižvalgyti į planuojamą teritoriją, kur studentai turėjo įsiklausyti į aplinkos garsus, pajausti tekstūras, pamatyti žmogaus ir gamtos ryšį.

Dažniausiai architektūros studentai teritoriją mokosi analizuoti iš brėžinių, žemėlapių, ieškant istorijos faktų ar planų, o šį kartą tai darėme fotografuojant, filmuojant, skanuojant, įrašant garsus. Taip buvo bandoma suprasti, kas svarbiausia šioje teritorijoje, kokie elementai gali tapti svarbūs integruojant teritoriją į miesto audinį, kaip išlaikyti balansą tarp gamtos ir žmogaus įtakos.

Skirtingai nei semestro metu, kai studentai daugiausia dirba individualiai, dirbtuvių metu studentai dirbo iš įvairių kursų studentų sudarytose grupėse.

Tai jiems padeda dalintis patirtimi, išmokti bendradarbiauti, ieškoti bendrų sprendimų, susirasti draugų tarp vyresnių ar jaunesnių kolegų bei įgyti naujų įgūdžių. Šį kartą dalis studentų pirmą kartą panaudojo 3D skenavimo įrankius, turėjo susidėlioti savo pasakojimą, piešdami atskiras kadruotes ir kurdami aplinkos analizės scenarijų per pasirinktą objektą, bei įsijungė vaizdo įrašų montavimo programas tam, kad sukurtų video.

Pavyzdžiui, viena studentų komanda, pasivadinusi „Kontrastu“ stengėsi atskleisti, kad viskas nėra tik balta ir juoda, gera ir bloga, gamta kaip gėris, o žmogaus veiklos pėdsakai kaip blogis. Anot komandos „Balance“, „Gyvenimas ne visada balta ir juoda. Kartu tvarka ir chaosas sukuria pusiausvyrą tarp dviejų pasaulių“.

– Analizė padaryta, dirbtuvės baigėsi, kas toliau laukia šios temos?

– Mūsų tikslas, kad kūrybinės dirbtuvės taptų kūrybišku startu į semestro architektūrinį projektą. Todėl jų metu studentai analizuoja teritoriją ir pateikia pirminę jos įveiklinimo viziją. Vėliau, semestro metu tema yra vystoma, analizuojant giliau ir plačiau, ieškoma geriausio urbanistinio ir architektūrinio sprendimo, tada idėja detalizuojama.

Pavyzdžiui dabar 2 kurso studentai vysto pagal jų viziją monofunkcinį visuomeninį pastatą: vieni mano, kad šiai Petrašiūnų daliai trūksta socialinių erdvių ir projektuoja bendruomenės centrą, kiti atsižvelgė į planuojamą naują infrastruktūrą – šliuzą – ir galvoja apie vandens sporto centro – prieplaukos – dizainą, treti kaip šios teritorijos išskirtinumą ir prioritetą mato esantį ornitologinį draustinį, kuriame žiemoja paukščiai, tad čia projektuoja ornitologijos muziejų.

Tuo tarpu trečio kurso studentai analizuotoje teritorijoje projektuoja daugiafunkcį visuomeninį-komercinį pastatų kompleksą. Tikimės, kad studentų semestro darbai atlieps Lietuvos paviljono 2025 metų Venecijos Architektūros bienalėje temą „Medžių architektūra“ ir bent keli bus pristatyti Venecijos bienalės metu vyksiančiame studentų simpoziume.